gali būti, kad labai pavargau, bet kurį laiką nebesuprantu, kas vyksta. Nesuprantu, kodėl. Kodėl, kai galvoju apie praeities save, man atrodo, kad tai - visai kitas žmogus, svetimi veiksmai ir svetimos mintys? Kad ir kaip bebūtų, man atrodo, kad tikrąją save atrasti visgi pradėjau. Bent jau tikiuosi.
 Bibliotoje į rankas man pakliūva teisingos knygos, pirmąją dieną, kai sninga, stoviu apkabinusi jį stotelėje ir atrodo, kad viskas gerai, ilgiuosi išvažiąvusiųjų ir suvokiu, kad jau pati tuoj tuoj -- tuoj išvažiuosiu. Ir kas tuomet iš manęs liks? Ko aš labiausiai bijau, ko tikiuosi? Gal to, kad mane pamirš. Pamirš taip, kaip visus pamiršta, nepaisant bemiegių naktų, nepaisant visų mano būčių čia, nepaisant visų ieškojimų ir lytėjimų.
 Ir tai šiek tiek gąsdina, bet dabar nematau kito pasirinkimo. Kaip tik sėsti į lėktuvą ir --- Ir visgi.
 Kaip tokiame pasaulyje gali egzistuoti likimas? Kaip gali, kai galiu pasirinkti bet ką?
O kas, jei šoksiu, o kas, jei liksiu
Rodos, pradėjau rūkyti, bet net ir tai nebegąsdina. Viskas tiesiog pradeda susilieti ir aš meldžiuosi, kad kai ateis pabaiga, jaustųsi bent šioks toks mano buvimo rezultatas.

kiek kartų gali būti įskaudintas to paties žmogaus?
 to paties paveikslo ant menų mokyklos koncertų salės sienos?
kiek? du? tris?

tiek, kiek pats leisi
kiek leisis tavo silpnumas ir šešėliai

pradeda šiek tiek svaigti galva, nuo to, kaip kalbamės, nuo studio9 garsų, nuo suvokimo, kad

su juo galima negalvoti apie protą
galima paklusti

tai - ilgai lauktas jausmas.
ilgą kelią reikia nueiti, kad suvoktum, jog nesi ten, kur nori būti. jog kūrei save ne tokį, kokiu iš tiesų esi.
ir tuomet tokie dalykai kaip ekonomika, marketingas, kad ir visa komercija - pradedi žiūrėti į viską nuoširdžiau
atėjo mintis spjauti į muzikos pasaulį
atėjo mintis gyventi kitaip

nenugalėjau tavęs.
 paklausiau ne širdies, o proto. širdis sakė - pasitrauk kuo toliau, tave įskaudino visam gyvenimui. protas sakė - sugebėsiu būti mandagi. sugebėsiu būti draugė.
suklydo abu.
 dabar negaliu tvirtai pasakyt - baby, i'm gone, i'm gone gone gone
dabar esu viena

ir vis dar įsimylėjusi
vis dar nelaiminga

viena

viskas svyruoja. praėjo sunkus rugsėjis. atėjo dar sunkesnis spalis.
viskas svyruoja, tik šį kartą man atrodo, kad svyruoju pati savyje, stengiuosi kitų į savo svyravimus neįtraukti. Labai daug kas baigta, daug kas ir pradėta, imu suprasti, kad tikrai bręstu.
 Tai, kas anksčiau atrodė banalu, per daug buitiška, dabar darosi jau visai kasdieniška, tai, kas atrodė nerealu, nepasiekiama, dabar suprantama kaip darbo rezultatas.
 Nesu tobula. Labai dažnai nuklystu. Visaip - protiškai, fiziškai... Nusidedu sau ir kitiems. Nebepadarau šimto procentų, kaip rugsėjo pradžioje ar vasarą. Bet vis tiek jaučiu, kad išgyventi įmanoma. Jaučiu, kaip pati atstoju sau svarelį, padedanį išlaikyti pusiausvyrą.
 Dilgčioja viduje ir labai labai labai norisi šilumos. Puikiai suprantu, kad dabar būtų pats netinkamiausias metas gauti tai, ko noriu. Keista, tiesa? Norėti, bet tuo pačiu suprasti, kad tas noras dabar neturi ir negali pildytis. Būtų kaip K. Sabaliauskaitės knygoje: "Kartais svajonės išsipildymas tėra katastrofa."  taip būtų ir dabar. Mano vidus nori žmogus, mano protas sako, kad tai būtų laikina ir nebegaliu savęs švaistyti bet kam.
 Per dažnai pasiduodu. Per dažnai, per dažnai, net jei kitiems atrodo, kad esu tvirta.
Heh. Kitiems atrodo, kad esu tvirta, nors slaptažodis toks paprastas, mano pačios kodas toks paprastas.

Pavyzdžiui, trys kadanos --

Over here, come slowly
Come slowly to me
I've been waiting
Patient, patiently

“What's past is prologue.” 
― William Shakespeare, The Tempest


Bandau save tuo įtikinti. Bandau save tuo įtikinti, galvodama, kad viskas dar tik prieš akis.

Vis įsivaizduoju, kas būtų, jei man parašytum, kaip kalbėtumėmės.
Bandau sugalvoti, kas būtų, jei į akis nuspręstum pasakyti  - mums daugiau neverta susitikti. būtų geriau, jei viskas nutrūktų. Žinau, kad tada turėčiau drąsos tau atsakyti taip, aš irgi apie tai galvojau, tik nežinojau, kaip pabaigti, kad visiškai neskaudėtų. Todėl ačiū tau, kad  padarei tai už mane. 

    Deja, iliuzijos lieka iliuzijomis ir mūsų pokalbis, kad ir koks siauras, banalus, beprasmiškas bebūtų, telieka vaizduotės dalimi. Tu nieko nesakai. Viską palieki man. Nors kažkur už šio šydo ir slepiasi tikrosios tavo vitys, norai, svajonės, bet dabar aš lieku su savimi. Galiu daryti su tavo tyla ką tik noriu - prakeikti, mylėti, kaltinti save. Kankintis. Tik aš norėčiau, kad žinotumm, jog šį kartą jau kažkaip ne taip viskas. Nebelieju ašarų, nebeatrodau mirusi, man net neskauda tiek, kad nebenorėčiau gyventi. Kuo toliau traukiesi, tuo dažniau pamąstau, kad taip ir turėjo būti. Kiekvieną dieną vis dar pagalvoju, kaip tau sekasi, kur tavo mintys ir idėjos, atsimenu akimirkas, praleistas kartu, pasakojimus, filmus, knygas, mus, tik dabar jau jaučiu, kaip viskas pasidengia šerkšnu, virstančiu ledo sluoksniu. Galvoju apie tave ne gyva, pulsuojančia širdimi, veikiančia mano dabartį ir ateitį, galvoju apie tave kaip apie meno kūrinį, kuris žadina manyje jutimus, bet privalo išlikti bendros ekspozicijos dalimi. Būtent, dalimi. O tai, kad esi dalis, kad ir kokia geniali, primena, kad negaliu ilgai stovėti ir žvalgytis. Dar yra ką pamatyti.
   Galbūt iš pat pradžių turėjau būti ryžtingesnė. Galbūt turėjau anksčiau suprasti, kad neprivalau toleruoti tokio pasaulio, kuris netoleruoja manęs. Tuomet nebūčiau tikėjusis, jog duosi man tai, ko prašau. Gal būčiau suvokusi, kad pati negalėsiu suteikti to, ko nori tu.
   Viskas gan painu ir sudėtinga, tik šį kartą mano akys nebelaksto kaip paklaikusios, nebėra garsios muzikos ar didelių proveržių. O kas iš jų? Juk viskas kartojasi, sukasi ratu, virstančiu viesulu. Kažkada tas viesulas įtrauks ne tik mano širdį, bet ir namus, parkus, vienišus suoliukus, klasikinę muziką, viską. Taip jau sudėliota.

 ir visgi norėčiau, kad bent tam mūsų pokalby, net jei jis tik fikcija, galėčiau pasakyti atsisveikinimo žodžius.

jau ruduo ir jau šalta. metas eiti, meile, metas

tiktak,tiktak,tiktak, sekmadieni. sekmadieni, jei galėtum, sugriautum mano visą gyvenimą. sekmadieni, tu ne žmogus, bet visad taip vargini mane, įsigauni į vidų ir susikuri ten savo saulės sistemą, turiu pati aplink ją skrieti, turiu skrieti aplink tave, sekmadieni, beviltiškai negalėdama nei skaityti, nei mąstyti, nei būti laiminga, galiu tik tiesti rankas į tave, sekmadieni, ir šitaip bandyti išgyventi

/kaip sužeistą - lūpas lūpom girdei
ir tokiu liūdesiu tada užšaldei širdį
graži kaip pasaulio galas/


ir taip aš išėjau iš visko, ką sėjau, ką auginau, ką mylėjau ir ko laukiau visas savo dienas. ir taip aš išėjau iš visko, kas buvo manyje, kas mane laikė pasakų mieste, kas leido man tekėti tarp dviejų visiškai skirtingų neries krantų. aš išėjau.
 jaučiu keistą, iki šiol nepatirtą galvos svaigulį, lengvą pykinimą ir tuštumą. tai šitaip, Dieve - klausiu - šitaip, Dieve, jaučiasi laisvas žmogus? ar jis turi būti toks vienišas?
 Dievas ilgai tyli, neatsako. Praleidžiu bažnyčioje tris valandas. Ir byra išpažinčių trupiniai, spindi žvakučių šviesos. Esu kaltas, esu kaltas, esu labai kaltas.
 tiek daug žodžių, o mano siela nesveiksta

vėliau sėdžiu ant laiptelių prie katedros varpinės, laukiu sutartos valandos, kada žinau, jog pildau tikriausiai vienintelę likusią pareigą gyvenime, Meilę, ir verkiu. Niekas to nemato, net draugas su odine striuke, net jis nemato. Verkiu ir nieko nesakau. Nebėra ką.

išsilieju užsidarinėjant menų mokyklai, prie fortepijono, klasėje, kurioje susipažinom.
Aš nesu sudėtinga asmenybė, sako jis. Aš esu viena ląstelė.  
 toje ląstelėje nėra vietos man. suprantu ir pasiduodu. suprantu ir pasiduodu, kai naktis lygi dienai, o diena - nakčiai. tu lygus man. aš lygi tau. nebėra kur trauktis, reikia pasilikti, arba išeiti. arba tapti kuo nors kitu.
 atleiskkadužtrukau-pošiaegleypatingaatmosfera-kartojutuospačiusgarsusbetskambamagiškai-nemanaikadtavogyvenimassudėtingas?maniaukadmanai

staiga viskas pasikeičia. sustoja. staiga į veidą kvėpuoja tos pačios baimės. lieti savo šaltas rankas. liečiu tavo kaklą ir tu sakai - ašnesuprantutavoužuominų. tai dogma. nepakeičiama, neliečiama. neprieinama. dogma - akys, įsmeigtos į natas. ten, kur man neprieinama.
 Ir lūžta. Lūžta vėl. Lūžta taip, kad nebepajėgiu nuslėpti to nuo aplinkos, visi mato, kaip mano veidas persikreipia, o žvilgsnis tik atspindi šviesą, be jokios gilumos, be jokio žinojimo. Net be noro pažinti.

 Esu kaltas, esu kaltas, esu kaltas, esu labai kaltas... - - -

tai neišrišama. tai neatleidžiama. Dievas nekalba. Dievas turi savo namus.
 O kada juos turėsiu aš, Dieve? Kada žvakių atspindžiai nebus vienintelis dalykas, pripildantis širdį šilumos?

 Esu kaltas, esu kaltas, esu kal---
esu
labai
Vienišas.

visi daiktai gali sulūžti, ir sulūžta
visi santykiai gali pasibaigti, ir baigiasi

nebent labai saugai
bet čia jau niekas nieko nesaugo

nes ši žemė nepriklauso niekam
net pačiai sau

- - -

skamba senos dainos, o jausmai vis nauji. gal tuo ir tie patys.

niekas rankų neties tau 
jie visi to ir laukia
su užuojautos kaukėm

negerai šitaip bijoti

gatvės verkia ant balto sniego
valytuvas negali nuvalyti savo vidutinybės
girtas jis žiūri į raudonas rankas
dieną miršta iš nuobodulio.
jei stebuklai - tik filmuose.
jei stebuklai - tik knygose.
kam aš meldžiuosi?
kam aš melžiuosi?
vaikai rūsyje kankina katę.
aš dainuoju, įdomiai kvėpuoju.
balta suknelė - mano tuštuma
kitaip su ja susidurti man neišeina.
jei stebuklai - tik knygose.
jei stebuklai - tik filmuose.
kam aš meldžiuosi? 


numeris vienas dalykas gyvenime yra savigarba.
supratau tai, o dabar ir įtvirtinau.

jautiesi turintis pagrindą po kojomis, jautiesi turintis užnugurį, ir staiga BUM
išduodi pats save, ir akimirksniu visi kiti tave išduoda
staiga randi save lovoj, sutemose skendinčiam kambary, visi mieste, visi dūzgia, visi veiksme,
o tu sustingęs, nebenorintis nieko, nei žmogus, nei paukštis, nei veiksmažodis

galbūt tai galėtų įkvėpti. galbūt pamokyti?
nežinau kaip nepasiduoti. jei anksčiau vis rasdavau argumentų, kodėl ne dabar galvoj sukasi vien kodėl taip

mane stipriaistipriaistirpiai apkabina ir šalia manęs krūva žmonių kurie patys artimiausi

bet aš
nieko
nejaučiu

ir viskas atrodo neteisinga, netikra, padirbta. noris atversti kitą lapą ten, kur niekas manęs nepažįsta. gali būti, kad tai mano bėda, kad aš čia visus nuvyliau. bet kažkoks velnio balsas šnabžda, kad jie visi taip pat nuvylė mane


na ir po velnių

kaip baisu ir kaip gera tuo pačiu, kai ateitis dar neužrašyta

žiopčioju kaip žuvis
jau
dar
be vandens

00.00. drąsos ir ištvermės pačiai sau. drąsos ir ištvermės.
ir nebaimės, nebaimės tūkstantį kartų

she lives the poetry she cannot write

ir nėr geresnio blogo nei tas, kuriam gali daryt bet ką. kad ir idiotiškai kelti savo nuotrauką

sau ir tau

***
šitas sniegas yra netikras
kuris nudegino tavo akis
ir mėnulis
nepanašus į romantikų
ir mano žodžiai
kurių neištariau
yra skaudūs
ir mūsų meilė
tėra nesutramdomi praradimai
miegok mieloji
mano vienintele
mano skaudžiausioji
juk aš koviausi dėl tavęs
kiekvieną dieną kiekvieną sekundę
o dienos trupino
visus mano ginklus
net kūnas
kuris sutrupės
ir mano žodžiai
kurių neištariau
žodžiai iš tuštumos
žodžiai kuriuos atims
ir tave atims
žodžiai beviltiški
mano meile
net tu
esi ne mano
ir tavo siela
kuri glaudėsi prie manęs
šalia miegojo
kvėpavo
kurios nebeliks
kurios nebebus su manim
žinai aš pralošiau
nuo pat gimimo
neturėjau nė vieno šanso
ir visas mano pasaulis
visi kur su manim gyveno
pasaulis kuris yra ne mūsų valioj
aš bijočiau kalbėt su tavim
ir visi šitie eilėraščiai
kuriuos reikia užspjaudyti užmėtyti
visi kurie nesupras
visi kurie nepažįsta tavęs
kuriems mes nerūpim
kurie neturi teisės
skaityt šitų žodžių – – –
Bleizgys, Gintaras. Žiema, ruduo, vasara: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.

dievinu šią savo būseną. ji aplanko labai labai retai, bet kai aplanko, jaučiuosi taip, tarsi būčiau sniego karalienė. Tarsi aš galėčiau valdyti visą save, visą, iki kruopelytės.
 Tokia būsena atsiranda tuomet, kai tave labai įskaudina, ir praeina šiek tiek laiko. Kai pradedi jausti, jog kraujas ima krešėti - lėtai lėtai lėtai. Ir tuomet tavo viduje įsivyrauja tokia nuostabi ramybė. Supratimas, jog negali nieko pakeisti.
 Ši ramybė manyje dabar, greičiausiai, laikina. Tuoj ateisiantis rugsėjis išbarstys mane po pievas, laukus, upes, net tokias erdves, apie kurias net neįtariu esant. Ir tai yra gerai. iš vienos pusės. bet iš kitos, kaip liepia kalbėti - on the other hand, toks yra gyvenimas. Vat būtent šitoks. Kopimas į kalną, viršūnės pasiekimas, remained steadily, o tada staigus kritimas, kai nustoji kvėpuoti, ir gulėjimas ant lygaus kelio, vieškelio. Kol vėl prasideda lipimas į kalną.
 Ir dabar viskas maždaug gerai. Nes žinau, kad galiu pasitikėti savimi, žinau, kad egzistuoja filmai yesman ir le banquier, žinau, kad pasauly daug galimybių ir kad galiu nubėgti 15 km nuo jų, jei panorėsiu.

Rugpjūčio 31 - labai simboliška diena visomis prasmėmis.
 Būtų buvę 4 metai, tiesa, dieve?
 Ką gi.

- - - - - - - su vėju

kai jau labai negerai, žiūriu yesman. ką tik pastebėjau, jog prieš Carlui suprantant, kad jo gyvenimas - š, jis žiūri pjūklą. Čia sutapimas, ar aš vėl kliedžiu?
 Tiesiog labai-skauda-dėl-g

ok. kliedžiu

Aš noriu gyventi Paryžiuje. Bent dieną, bent naktį. Bent savaitgalį metuose. Nematau niekur kitur taip savęs, kaip tose gatvelėse, kur nesvarbus oras, nesvarbu net, kas vyksta aplink - tik ten jautiesi taip esantis, esantis ne veltui. Galintis kažką pakeisti. O galbūt ten pasimiršta žinojimas, jog norisi ką nors keisti?
 Užsidėjau kaukę. Visai naują. Matuojuos ją tik kokią antrą savaitę, bet prilipo kaip tikras veidas. Ji nepalaužiama. Nepalenkiama. Šiek tiek baisu, kad prarasiu save. Bet šiandien M sakė, kad tai nereiškia, jog mano jautrumas išnyks. Jis tik nustumiamas į šoną.
 Ir iš tiesų. Tuomet aš einu, šypsausi gatve. Dar geriau - skleidžiu pasitikėjimą savim. Šarmą, sakė.
Bet ką tai duos? Ką? Matyt, todėl ją ir išbandau, nes dar nežinau ką.

 Kad ir kaip ten bebūtų - savęs praradimas, ar, priešingai, atradimas, - tai vienintelis būdas man išgyventi dabar. Nepalūžti. Ir kiekvieną kartą, kai pasidaro sunkiau, aš atsimenu save tą. Tą, kuri kruvinai verkia naktimis, bėga paskui žmones gatvėmis, tą, kuri jaučiasi mirusi ant suoliuko prie operos ir baleto teatro, tą, kurią visiškai sugniuždė.
 Daugiau taip nebus. Nebent būsiu pati kalta.
 Bet ne dėl mano kaltės - - - daugiau jau ne


Šiek tiek bitch. Žinau. Bet argi aš nebandžiau rinktis kito kelio prieš tai?