sėdžiu nekvėpuodama velniškai gražiuose namuose. šiandien negaliu suvalgyti nė kąsnio, gyvenimas stringa gerklėje, - - pabėriau ryžius ant žemės, nesugebu surinkti, sugebu tik atsiklaupti, ir pažvelgusi į lubas, kaip į veidrodį - - išvyti iš savęs truputį sūraus vandens, galvodama, kad vėliau bus geriau.
kažkas labai aiškiai pasibaigė. aiškiai, šiek tiek lauktai, bet beprotiškai skaudžiai.
Kai tu žinai, kad įvyks kažkas blogo, įvykus skausmas nėra mažesnis.

Kartais skaitydama ankstesnius įrašus susimąstau, kad visuomet rašau labai liūdnai, ir kad viskas, kas vyksta mano gyvenime čia rodosi blogai.
bet vis viskas nėra blogai, aš tiesiog kartais atsidūstu, ir tuomet iš tokio atodūsio plaukia mintys, arba bukos dainos, arba neapskaičiuoti pianino klavišai, arba va - kažkokios kreivos raidės, kreivos net čia, paslaptingoj interneto erdvėj, kurią išmano tik programautojai

programautojai
sumautojai
programautojai

yra tokių laimingų akimirkų gyvenime, vis dar. pavyzdžiui, šeštą ryto pakelti galvą, suprasti, jog esi ežero vidury, ir saulė tyliai skverbiasi per odą maloniai šildydama, ir vėl užmigti.
yra laimingų momentų gyvenime be liūdesio, bet taip pat yra tas jausmas, kad jau niekad nebūsiu laiminga iki galo.
 gal ir nieko baisaus. buvau pakankamai.daug dienų. daug dienų buvau apsvaigusi nuo gyvenimo, kuris buvo tiesiog per geras.

įsivaizduoju, kad geriausiu atveju po daugelio metų tiesiog turėsiu daug darbo, ir galbūt tokį gyvenimą, kurio norėtų kiti, bet taip pat galvoju, gal galbūt po daugelio metų - - - nieko nebebus.


et, ir vėl aš
kalbu
nepagrįstai
kaip pasakytų visos pasaulio mokytojos