dievinu šią savo būseną. ji aplanko labai labai retai, bet kai aplanko, jaučiuosi taip, tarsi būčiau sniego karalienė. Tarsi aš galėčiau valdyti visą save, visą, iki kruopelytės.
 Tokia būsena atsiranda tuomet, kai tave labai įskaudina, ir praeina šiek tiek laiko. Kai pradedi jausti, jog kraujas ima krešėti - lėtai lėtai lėtai. Ir tuomet tavo viduje įsivyrauja tokia nuostabi ramybė. Supratimas, jog negali nieko pakeisti.
 Ši ramybė manyje dabar, greičiausiai, laikina. Tuoj ateisiantis rugsėjis išbarstys mane po pievas, laukus, upes, net tokias erdves, apie kurias net neįtariu esant. Ir tai yra gerai. iš vienos pusės. bet iš kitos, kaip liepia kalbėti - on the other hand, toks yra gyvenimas. Vat būtent šitoks. Kopimas į kalną, viršūnės pasiekimas, remained steadily, o tada staigus kritimas, kai nustoji kvėpuoti, ir gulėjimas ant lygaus kelio, vieškelio. Kol vėl prasideda lipimas į kalną.
 Ir dabar viskas maždaug gerai. Nes žinau, kad galiu pasitikėti savimi, žinau, kad egzistuoja filmai yesman ir le banquier, žinau, kad pasauly daug galimybių ir kad galiu nubėgti 15 km nuo jų, jei panorėsiu.

Rugpjūčio 31 - labai simboliška diena visomis prasmėmis.
 Būtų buvę 4 metai, tiesa, dieve?
 Ką gi.

- - - - - - - su vėju