Neteisk svetimos praeities, kai nežinai savosios ateities


jaučiuosi kaip kaskadininkė, einanti per niagaros krioklį. bandau laikyti balansą, bet rankos vis svyruoja. į vieną, į kitą pusę. Galų gale pati save užburiu tuo svyravimu. Ir tuomet pamirštu, kad tai ėjimas per niagaros krioklį.pamirštu, kad galima būtų saugiai stovėti ant žemės. galima būtų net nerizikuoti savo gyvybe ir galimybe nukristi. bet. ką-jau-čia

 ką jaučia?

jaučia, kad nėra protinga, kad tuoj pasiduos, kad viskas blogai, kad per daug moteriškų interpretacijų ir intuicijų, per daug vilties neįmanomuose dalykuose, per didelis nakties ir dienos skirtumas
jaučia, kaip užsiblokuoja iš vidaus, kaip pamažu pamiršta tą užsiblokavimą, jaučia, kaip stengiasi kvėpuoti, išnerti į paviršių, net jei prie kojų pririšti sunkūs akmenys, tempiantys į dugną
kartais jaučia, kaip skruzdė ropoja oda ar ant nosies nutūpia bitė


- - - - - jaučia, kaip sunku paleisti naktį, kuri nėra išnaudota
 jaučia, kaip paleis, nes visada paleidžia


et. nėra kam pasakyti, nėra kaip išsiduoti
bet labai labai norėčiau, net jei tektų klykti

teka vanduo už sienos ir teka vanduo už lango
tai mane laiko pasauly tai mane laiko už rankos