jautiesi turintis pagrindą po kojomis, jautiesi turintis užnugurį, ir staiga BUM
išduodi pats save, ir akimirksniu visi kiti tave išduoda
staiga randi save lovoj, sutemose skendinčiam kambary, visi mieste, visi dūzgia, visi veiksme,
o tu sustingęs, nebenorintis nieko, nei žmogus, nei paukštis, nei veiksmažodis

galbūt tai galėtų įkvėpti. galbūt pamokyti?
nežinau kaip nepasiduoti. jei anksčiau vis rasdavau argumentų, kodėl ne dabar galvoj sukasi vien kodėl taip

mane stipriaistipriaistirpiai apkabina ir šalia manęs krūva žmonių kurie patys artimiausi

bet aš
nieko
nejaučiu

ir viskas atrodo neteisinga, netikra, padirbta. noris atversti kitą lapą ten, kur niekas manęs nepažįsta. gali būti, kad tai mano bėda, kad aš čia visus nuvyliau. bet kažkoks velnio balsas šnabžda, kad jie visi taip pat nuvylė mane


na ir po velnių