“What's past is prologue.” 
― William Shakespeare, The Tempest


Bandau save tuo įtikinti. Bandau save tuo įtikinti, galvodama, kad viskas dar tik prieš akis.

Vis įsivaizduoju, kas būtų, jei man parašytum, kaip kalbėtumėmės.
Bandau sugalvoti, kas būtų, jei į akis nuspręstum pasakyti  - mums daugiau neverta susitikti. būtų geriau, jei viskas nutrūktų. Žinau, kad tada turėčiau drąsos tau atsakyti taip, aš irgi apie tai galvojau, tik nežinojau, kaip pabaigti, kad visiškai neskaudėtų. Todėl ačiū tau, kad  padarei tai už mane. 

    Deja, iliuzijos lieka iliuzijomis ir mūsų pokalbis, kad ir koks siauras, banalus, beprasmiškas bebūtų, telieka vaizduotės dalimi. Tu nieko nesakai. Viską palieki man. Nors kažkur už šio šydo ir slepiasi tikrosios tavo vitys, norai, svajonės, bet dabar aš lieku su savimi. Galiu daryti su tavo tyla ką tik noriu - prakeikti, mylėti, kaltinti save. Kankintis. Tik aš norėčiau, kad žinotumm, jog šį kartą jau kažkaip ne taip viskas. Nebelieju ašarų, nebeatrodau mirusi, man net neskauda tiek, kad nebenorėčiau gyventi. Kuo toliau traukiesi, tuo dažniau pamąstau, kad taip ir turėjo būti. Kiekvieną dieną vis dar pagalvoju, kaip tau sekasi, kur tavo mintys ir idėjos, atsimenu akimirkas, praleistas kartu, pasakojimus, filmus, knygas, mus, tik dabar jau jaučiu, kaip viskas pasidengia šerkšnu, virstančiu ledo sluoksniu. Galvoju apie tave ne gyva, pulsuojančia širdimi, veikiančia mano dabartį ir ateitį, galvoju apie tave kaip apie meno kūrinį, kuris žadina manyje jutimus, bet privalo išlikti bendros ekspozicijos dalimi. Būtent, dalimi. O tai, kad esi dalis, kad ir kokia geniali, primena, kad negaliu ilgai stovėti ir žvalgytis. Dar yra ką pamatyti.
   Galbūt iš pat pradžių turėjau būti ryžtingesnė. Galbūt turėjau anksčiau suprasti, kad neprivalau toleruoti tokio pasaulio, kuris netoleruoja manęs. Tuomet nebūčiau tikėjusis, jog duosi man tai, ko prašau. Gal būčiau suvokusi, kad pati negalėsiu suteikti to, ko nori tu.
   Viskas gan painu ir sudėtinga, tik šį kartą mano akys nebelaksto kaip paklaikusios, nebėra garsios muzikos ar didelių proveržių. O kas iš jų? Juk viskas kartojasi, sukasi ratu, virstančiu viesulu. Kažkada tas viesulas įtrauks ne tik mano širdį, bet ir namus, parkus, vienišus suoliukus, klasikinę muziką, viską. Taip jau sudėliota.

 ir visgi norėčiau, kad bent tam mūsų pokalby, net jei jis tik fikcija, galėčiau pasakyti atsisveikinimo žodžius.

jau ruduo ir jau šalta. metas eiti, meile, metas