viskas svyruoja. praėjo sunkus rugsėjis. atėjo dar sunkesnis spalis.
viskas svyruoja, tik šį kartą man atrodo, kad svyruoju pati savyje, stengiuosi kitų į savo svyravimus neįtraukti. Labai daug kas baigta, daug kas ir pradėta, imu suprasti, kad tikrai bręstu.
 Tai, kas anksčiau atrodė banalu, per daug buitiška, dabar darosi jau visai kasdieniška, tai, kas atrodė nerealu, nepasiekiama, dabar suprantama kaip darbo rezultatas.
 Nesu tobula. Labai dažnai nuklystu. Visaip - protiškai, fiziškai... Nusidedu sau ir kitiems. Nebepadarau šimto procentų, kaip rugsėjo pradžioje ar vasarą. Bet vis tiek jaučiu, kad išgyventi įmanoma. Jaučiu, kaip pati atstoju sau svarelį, padedanį išlaikyti pusiausvyrą.
 Dilgčioja viduje ir labai labai labai norisi šilumos. Puikiai suprantu, kad dabar būtų pats netinkamiausias metas gauti tai, ko noriu. Keista, tiesa? Norėti, bet tuo pačiu suprasti, kad tas noras dabar neturi ir negali pildytis. Būtų kaip K. Sabaliauskaitės knygoje: "Kartais svajonės išsipildymas tėra katastrofa."  taip būtų ir dabar. Mano vidus nori žmogus, mano protas sako, kad tai būtų laikina ir nebegaliu savęs švaistyti bet kam.
 Per dažnai pasiduodu. Per dažnai, per dažnai, net jei kitiems atrodo, kad esu tvirta.
Heh. Kitiems atrodo, kad esu tvirta, nors slaptažodis toks paprastas, mano pačios kodas toks paprastas.

Pavyzdžiui, trys kadanos --