gali būti, kad labai pavargau, bet kurį laiką nebesuprantu, kas vyksta. Nesuprantu, kodėl. Kodėl, kai galvoju apie praeities save, man atrodo, kad tai - visai kitas žmogus, svetimi veiksmai ir svetimos mintys? Kad ir kaip bebūtų, man atrodo, kad tikrąją save atrasti visgi pradėjau. Bent jau tikiuosi.
 Bibliotoje į rankas man pakliūva teisingos knygos, pirmąją dieną, kai sninga, stoviu apkabinusi jį stotelėje ir atrodo, kad viskas gerai, ilgiuosi išvažiąvusiųjų ir suvokiu, kad jau pati tuoj tuoj -- tuoj išvažiuosiu. Ir kas tuomet iš manęs liks? Ko aš labiausiai bijau, ko tikiuosi? Gal to, kad mane pamirš. Pamirš taip, kaip visus pamiršta, nepaisant bemiegių naktų, nepaisant visų mano būčių čia, nepaisant visų ieškojimų ir lytėjimų.
 Ir tai šiek tiek gąsdina, bet dabar nematau kito pasirinkimo. Kaip tik sėsti į lėktuvą ir --- Ir visgi.
 Kaip tokiame pasaulyje gali egzistuoti likimas? Kaip gali, kai galiu pasirinkti bet ką?
O kas, jei šoksiu, o kas, jei liksiu
Rodos, pradėjau rūkyti, bet net ir tai nebegąsdina. Viskas tiesiog pradeda susilieti ir aš meldžiuosi, kad kai ateis pabaiga, jaustųsi bent šioks toks mano buvimo rezultatas.