iš vienos pusės galėčiau sakyti, kad manęs lyg ir nėra. Kad sunykau po visų harlemų, po niujorko, kuris tik dabar tampa apčiuopiamas, po naktų beprotiškai plačioj ir patogioj lovoj norvegijoj, ir skaitymo, ir visko, kas nutiko- - -
iš vienos pusės. ir man gaila, kad neturiu laiko rašyti, kad negaliu lietis nesustodama.
bet juk yra ir kita pusė. ta, kad yra ką veikti. kad kiekviena diena prasideda renesansu - carpe diem.
Dar niekada nebuvo šitaip sunku, bet aš juk jaučiu, kaip po truputį augu. Dar tik mėnesis, o manyje jau skyla kalnai, teka naujos upės, ir, dievaži, aš juk moku kelis žodžius prancūziškai - -
ir taip viskas pinasi. pasiilgstu žmonių. labai pasiilgstu laisvų vakarų, kai leisdavau sau tiesiog būti. tokių vis dar reikia. tokie ir būna, tik labai retai. tada vis sakau - štai, tikroji aš, štai --
bet ateina kita diena. kuri kupina dvejonių. kai dėl nieko negali būti tikras.
mano gyvenimas, kaip ir visų - amžini pasirinkimai. aukoji, darai, kažką aukoji, kažką darai.
gyvenu bandymu.
bandymu atsakyti, ko iš tiesų reikia, kad būtum laimingas, ar tikra meilė tik ta, kuri visuomet yra šalia, kuri visada skaito mintis ir yra šalia kiekvieną minutę.
o galbūt visą gyvenimą ieškojau kitokios? absoliutaus pasitikėjimo ir nuoširdaus tikėjimo.
o tai, rodos, turiu.
ir galėčiau šnekėti amžinybę apie tai, kas nutiko šį mėnesį - rytą, kai užkloja ir prieš išeinant pabučiuoja, bachą ir kaip pajaučiau, kad iriuosi į priekį, dienas, kai išėjau, ir nebesivijau nieko gatve, net jei labai skaudėjo - - -
gal bręstu. gal. po truputį.
ir galbūt, galbūt, galbūt
jau tuoj pasieksiu kryžkelę
taip labai norisi pasirinkti teisingai.
taip labai labai norisi
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą