kodėl yra būtis, o ne priešingai - niekas?

Koks keistas jausmas, tarsi iškvėpčiau žiemos garais.
Ką tik supratau, kad šitoj kertelėj jaučiuosi saugi. Ką tik supratau, kad čia, kai rašau šituos žodžius, tarsi pati raminu save, sakydama - šitos vietos niekas, kas neturi žinoti, nežino. Ša, nurimk, tu čia saugi. Čia gali slėptis. Jie nesužinos. Jie tavęs neras

Ir jų, žmonių, su kuriais man jau nepakeliui, jau tikrai nepakeliui, mano gyvenime atsiranda vis daugiau. Mergina, klausianti, kaip išsisaugoti failus pdf formatu, praeities šmėklos, jau per gerklę lendančios, įkyriai skaudančios, bet kartais paskambinančios antrą nakties ir taip sujaudinančios, kad noris venas persipjauti
 dievaži, aš noriu būti už juos stipresnė. už visus chuliganus, kišančius kojas troleibusuose, už vyrus, kurie į mano gyvenimą ateis ir vėl išeis, už tą merginą, kurią privalėjau įsileisti į kambarį, įsivaizduojat, privalėjau, nes juk taip priimtina
taip pat privalėjau dvi valandas klausytis, kaip ji sudarinėja sąrašą vaikinų, su kuriais yra buvusi, klausytis kiekvienos smulkmenėlės, į kurią vietą ir kiek laiko ją bučiavo, dievaži, jai keturiolika, o tų vaikinų dvidešimt

dabar tas sarašas guli ant mano stalo, ir aš nedrįstu jo liesti. keturios skiltys. pirma - kiek jam buvo metų, antra - koks jo vardas, trečia - kiek jai buvo metų, ir ketvirta - kokios sporto šakos atstovas jis buvo.
tiesa, yra ir du muzikantai. dvyniai.

nagi, pasauli, ar tai ne šlykštu. ar tai nėra šlykštu tau pačiam?
bet ak, kažin, ar galima pasaulį kaltinti už tai, kas jame kuriama.


maždaug panašios mintys aplankė vakar naktį, kai negalėjau užmigti. vėliau ir atsibusti negalėjau.
 disconnect. reikėtų išdrįsti paspausti šitą mygtuką ir gyventi kaime. ir  kalbėtis apie ūkį ir bites.

o gal nereikėtų nieko apskritai?
šiandien, kai turėjau klausytis visų tų kekšiškų pasakojimų, ir apsimesti, kad man nepatinka mano pačios kambarys ("niekas nieko nesako? keistas užrašas sienai.. nieko, galėsi nakvoti pas mane kitą savaitgalį, nusipirksim šampano, turiu dar daug ką papasakoti") įsižiūrėjau į sakinį ant mano sienos, tiesiai po Vaildo žodžiais "disobedience, in the eyes of anyone who has read history, is man's original virtue. It is through disobedience and rebellion that progress has been made". po tais žodžiais užrašiau visą trumpą sakinuką raudonomis raidėmis, pasakytą Gusto - kodėl yra būtis, o ne priešingai - niekas?


Kartais atrodo, kad nuo tokio sudėtingo klausimo ir ima viskas aiškėti. tai taip nesuvokiama, kad tiesiog pradedi suprasti.
et.
dar vakar galvojau - būtis yra todėl, kad suprastumėm, kad esam svarbiau už nieką.

 odabar vėl pradedu po truputį spjaut ant visko.
dievaži, net Gusto, net ir jo
nė ra
ir atrodo, kad tiesiog patys išsisimuliuojam sau visą pasaulį