pastarosios dienos buvo pilnos lėkimo. disonansų. nesusiklausymo. retkarčiais vis tiek pagalvodavau - dievaži, kokia aš laiminga, kad visą šią nesustabdomą tėkmę turiu - nereikia galvoti.
turim bilietus į paryžių, turiu būti dėkinga martynui.
jam taip pat turiu būti dėkinga už tai, kad pažinau save situacijose, kuriose žmonės nebemoka giliai ir ramiai kvėpuoti.
- - -
aš vis dar pykstu už tą sekmadienį. tik to pykčio visiškai nebekreipiu jo pusėn. priešingai - kai pykau taip, kad atrodė, jog tikrai nekenčiu, nekenčiu iš visos širdies, parašiau jam, kad atleidžiu.
pamelavau pati sau. kad palengvėtų. o gal tam, kad neskleisčiau aplink save blogos energijos.
- - -
dega keturios žvakės - raudona, žalia, mėlyna, geltona.
galvoju, kaip viskas bus toliau, jei kiekviena diena - šitokia skirtinga, ir reikalaujanti vis naujų iššūkių. Pavargau skubėti, pavargau kažko ieškoti. Pavargau lakstyti bandydama per minutę išmokti geografiją ar perprasti matematikos funkcijas.
Vis atrodo, ir dabar tas pojūtis tik sustiprėjo, kad esu stipriai per akla šiam pasauliui. Ypač po martyno. nebežinau, kas tikra, kas ne.
rytoj valentino diena. net nenutuokiu, kas yra normalūs santykiai.
skamba tik sirvydytės balsas žvakių šviesoj -
Help me to remember this and please remind me
(kažkur tolumoj sublykčioja paryžiaus šviesos)
