kiek manęs čia liko? kiek manęs apskritai?
 aš maža dalelytė, kosminė, orbitinė, vis susirandu sau atomus, kuriuos prisijungiu

 kiek manęs čia liko? ar aš pasikeičiau?

 labai. jaučiuosi įmesta į didžiulę balą, jaučiu, kad dabar tikrai jau aš turiu joje plaukti. Niekas nebėra atsakingas už tai, kas su manim nutiks.

 Ir galbūt gerai. Nes tai verčia suaugti, suprasti. Bandyti kažkur eiti.

 Keista, atrodo, aš tiek laukiau, tiek laukiau - - - o dabar turiu žmogų šalia savęs, su kuriuo taip norisi būti, ir tas laikas atrodo toks ypatingas, ir visai kitoks, nei kada buvo.
 Keista, atrodo, kažkada sakiau, jog niekada nepaleisiu žmogaus, jog mylėsiu amžinai, o dabar net akyse matyti nenoriu.
 Keista - gali nesikalbėti su žmogumi kelis mėnesius, bet žinai, jog jis tau artimas, žinai, jog būtent jam siųsi gražiausią rastą atviruką iš Paryžiaus.

 Sakau, tai keista.

 Tai kažkas naujo, kas įkvepia.

 Neturiu laiko. bet tikiu, kad čia dar grįšiu. bent retkarčiais.
nes čia vis dar

lengviau kalbėti