galvoju, nuo ko pradėti (ak, dabar tai pasipils-- sako balsas mano galvoje)
laikrodis rodo 22:39 ir šiandien yra balandžio dvidešimt antra. nieko ypatingo, bandau pasakyti sau. nieko ypatingo. tik mėnesis nuo mano gimtadienio, tik vienuolika mėnesių iki tada, kai gyvenimas trumpam sustos, nežinau, iš siaubo ar laimės, nes sueis lemtingasis aštuoniolika.
aš labai norėčiau tvardytis. norėčiau neverkti. norėčiau nespjauti į viską ir neišeiti iš pamokų tik todėl, kad nebeištveriu, ir negulėti valandą parke ant žolės, net jei seni žmonės to neleidžia, nes nebuvo perkūnijos. aš norėčiau taip nesielgti, galvoju, ir tuo metu ant manęs pradeda kapsėti maži lašeliai ir nugriaudėja žaibas. Bet kažkur toli. tarsi primintų apie tai, kad gyvenimas ne visada yra gražus. Net jei dabar tiesiogiai to nejauti.
bet ar tikrai nejaučiu? ar tikrai aš nejaučiu? atrodo, kad atsistojau ant kojų. atrodė, pradėjau šypsotis, ir pinti naujus tinklus minčių, idėjų, retkarčiais net išdrįsdavau užsidėti raudonus marškinius, ar ryškiau pasidažyti lūpas, atrodo - ir Paryžiuje buvau, svajonių mieste, kuriame visada norisi pasiklysti. Bet kartais ratas apsisuka šiek tiek anksčiau, nei tikiesi. Ir štai aš čia, dabar, prie kompiuterio ekrano, pykstanti ant viso pasaulio, besiskundžianti pati sau, nes negaliu amžinai reikalauti iš kitų, kad būtų ir palaikytų mane, kai reikia. Bet, mano pačios nelaimei - šį kartą aš tikėjausi. Kad turiu šalia žmogų, kuris bus. Per daug laimės? Per daug nusivylimo.
Ir tai jau ne žmonių kaltė. visi yra tokie. Visi. Laimė yra laikina, ir belieki pats sau. Bet ak - ar neminėjau to jau kažkada anksčiau?
Nemėgstu tokių laiškų sau. Jie ateina tik tada, kai visko susikaupia labai daug. Rašyk, - šiandien sako man Martynas. - Palengvės. O man akyse tik kaupias ašaros, nes nors norėčiau, neturiu nei laiko nei jėgų paimti užrašų knygutės. Nesugebu net mokytis - į galvą lenda tokios kvailos mintys, ir tokie kvaili dalykai... Ir galų gale viską užgožia pareigos.
Keturių valandų lietuvių kalbos egzaminas.
Valanda prancūzų kalbos.
Baigiamasis muzikos istorijos egzaminas.
Fortepijono pamoka.
Malerio antros simfonijos atsiskaitymas.
Choras.
Ir viskas ryt. Ir viskas, viskas sumautai ryt. O galvoje tik mintys, kodėl dingo ta magija tarp manęs ir jo, kodėl mokytojas sako, kad mes - ištižėlių tauta, ir mano, jog kažką galiu pasiekti gyvenime, kodėl turiu vesti koncertus Kotrynos bažnyčioj kai visiškai to nenoriu, ir na-- gal dar apie tai, kodėl žmogus, kurį taip mylėjau tris metus dingo iš mano gyvenimo, ir nenoriu, kad sugrįžtų.
Tik baisiai, baisiai sekundei suspaudžia širdį, kai pamatai laišką pašto dėžutėj, o ten sakiniai, kurie taip veikia, kad noris šokt nuo tilto, kad ir kokios jis spalvos būtų-- žalias ar baltas.
Tik baisiai, baisiai skauda širdį, kai supranti, kad nebeturi laiko gyventi. Kad visi tik krauna tau atsakomybę, kad tampo į visas puses, ir po eilinės darbo dienos, dešimtą grįžus namo, supranti, kiek mažai tavęs čia beliko.
Prieš užmiegant, jei galiu sau tai leisti, perskaitau bent jau knygos recenziją, nes pačiai knygai laiko nėra.
Prieš užmiegant, jei galiu sau tai leisti, pagalvoju apie žmones, kuriems neturiu laiko atrašyti į laiškus, ar pasakyti, kaip juos myliu.
Prieš užmiegant, aš meldžiuosi. Už visus ir viską. Kad matyčiau tiesą, net jei ji drasko mažais nagiukais veidą, kojas, rankas.
Prieš užmiegant aš atsidūstu ir stengiuosi nuo savęs nusimesti visą purvą, kurį gaunu per dieną.
O dar kartais, labai labai retai. Aš atsisėdu šitaip ir rašau, tiesiog kalbu. Net jei ryt egzaminas ir liko išmokti dar trisdešimt klausymo kūrinių.
Būna gerų dienų. Nieko nesakau. būna.
bet kartais būna taip, kaip dabar, kai suprantu, kad nieko nebus - viską turėsiu padaryti pati.
viską.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą