mano rankos nusėtos dėmėmis, mano žvilgsnis - į nebūtį, mano kūnas--- ar dar turiu jį? neturiu noro jį turėti

 tai yra sudėtinga. sudėtinga trumpam atsitraukti, ir pažvelgti į viską iš šono. dienos teka, gegužė. septyniolikta mano gyvenimo gegužė, o aš einu iš proto.
 einu lėtai, bet nuosekliai; ir kas galėtų man dabar pasakyti, kad nemoku siekti savo tikslo. Ir dar kaip moku, žiūrėkit - kiekvieną dieną lėtai, po trupinėlį, tarsi statant aštuntajį pasaulio stebuklą, aš einu iš proto. Dėl jo. Dėl to, kas buvo. Dėl to, kas buvo tik mano galvoje. Dėl to, kas dar tik bus. Ir šitaip dėmės ant rankų pradeda ryškėti. Ir nuo čia prasideda supratimas, kad jau negali kiekvieną dieną atsikelti vis kitu žmogumi - esi tas, kas esi.
 Dėlioju raides ir nežinau, kodėl man taip dunksi kažkur po širdimi. Pridedu ranką ir jaučiu - dunkst, dunkst, dunkst. Aš gyva. Kvėpuoju. Matau. Ir priiminėju sprendimus, kurie mane nuodija. Ir priiminėju sprendimus, kurie daro mane laimingą.

 tai yra sudėtinga, bet tvirta. ši būsena - tai jausmas, kuris nepraeina. bus lengviau, taip, kažkada bus. bet šitas jausmas visada kažkur tekės po širdimi, visad bus kraujyje ar rankose, kurios visai neseniai dar turėjo kur įsitverti.

 aš einu iš proto ir skauda vis labiau. dunkst, dunkst, dunkst.
 o gal tiesiog bijau. labai labai bijau.

prašau, nerėk, labai prašau, nerėk, - sakau savo savo galvoje ir net nepajaučiu, kaip žodžiai patys išsprūsta iš lūpų, ir jau pati sakau mamai per sieną, taip, kaip neturėčiau - nerėk, prašau, nerėk, šitaip skauda galvą, šitaip norisi ramybės, šitaip trokštu dar bent šiek tiek pabūti egoiste---

 kodėl nerašau apie tai, kas iš tiesų svarbu? kodėl apskritai nerašau? aš nelabai turiu jėgų pasakoti apie įvykį, kuris greičiausiai vienas svarbiausių mano gyvenime, tas nesuvokiamas pilnatvės jausmas, viso pradžia, visko ir galas. Viena. Aš noriu ant pėdos išsitatuiruoti kad ir visą Malerio antros simfonijos tekstą, ir nesuprantu, ar išprotėjau, ar keičiuosi---

 Man skaudu dėl meilės, kurios, pasirodo, nebuvo, skaudu, nes visad baigėsi, kaip troškau, kad nesibaigtų, bet aš negaliu neigti - kažką nuveikiau. Kažkas, ką dariau, dėl ko taip stengiausi, tikėjau, manęs nenuvylė. Todėl dabar, net jei tamsa aptraukus mano akis ir aš nesuprantu net savo minčių, aš sakau - reikia rinktis profesiją, o ne jausmus. Taip, taip, aš apsisprendžiau, profesija, ne jausmai.
 Sako, kad jeigu nori sunaikinti žmogų, reikia sunaikinti jo prigimtį. Ir aš šiek tiek sunaikinau per tuos tris metus savąją, todėl norinenori teko lipdytis naują. Ir tai, net ir tai turi pliusą - galiu rinktis. Taigi naujagimė aš dabar užsimerks, nusišypsos, ryt atsikels, nueis į anglų egzaminą, ir rinksis profesiją

ir nieko baisaus, kad skambu labai piktai.
 nieko baisaus. atsigausiu.

 man tik truputį liūdna. bet aš nieko negaliu pakeisti

atsiprašau už visas gramatines klaidas ir nelogiškai sudėliotus sakinius aš neturiu jėgų jų taisyti esmė neaiški bet