prašau, nerėk, labai prašau, nerėk, - sakau savo savo galvoje ir net nepajaučiu, kaip žodžiai patys išsprūsta iš lūpų, ir jau pati sakau mamai per sieną, taip, kaip neturėčiau - nerėk, prašau, nerėk, šitaip skauda galvą, šitaip norisi ramybės, šitaip trokštu dar bent šiek tiek pabūti egoiste---

 kodėl nerašau apie tai, kas iš tiesų svarbu? kodėl apskritai nerašau? aš nelabai turiu jėgų pasakoti apie įvykį, kuris greičiausiai vienas svarbiausių mano gyvenime, tas nesuvokiamas pilnatvės jausmas, viso pradžia, visko ir galas. Viena. Aš noriu ant pėdos išsitatuiruoti kad ir visą Malerio antros simfonijos tekstą, ir nesuprantu, ar išprotėjau, ar keičiuosi---

 Man skaudu dėl meilės, kurios, pasirodo, nebuvo, skaudu, nes visad baigėsi, kaip troškau, kad nesibaigtų, bet aš negaliu neigti - kažką nuveikiau. Kažkas, ką dariau, dėl ko taip stengiausi, tikėjau, manęs nenuvylė. Todėl dabar, net jei tamsa aptraukus mano akis ir aš nesuprantu net savo minčių, aš sakau - reikia rinktis profesiją, o ne jausmus. Taip, taip, aš apsisprendžiau, profesija, ne jausmai.
 Sako, kad jeigu nori sunaikinti žmogų, reikia sunaikinti jo prigimtį. Ir aš šiek tiek sunaikinau per tuos tris metus savąją, todėl norinenori teko lipdytis naują. Ir tai, net ir tai turi pliusą - galiu rinktis. Taigi naujagimė aš dabar užsimerks, nusišypsos, ryt atsikels, nueis į anglų egzaminą, ir rinksis profesiją

ir nieko baisaus, kad skambu labai piktai.
 nieko baisaus. atsigausiu.

 man tik truputį liūdna. bet aš nieko negaliu pakeisti

atsiprašau už visas gramatines klaidas ir nelogiškai sudėliotus sakinius aš neturiu jėgų jų taisyti esmė neaiški bet