juokinga, nes dar nė velnio nepalengvėjo. Aš pykstu ant savęs, pykstu kiekvieną rytą-dieną-vakarą. Naktį. Kai stengiuosi kuo anksčiau užmigti, kad netektų susidurti su savo šešėliais, kurie besitraukdami į gniužulus virsta pulsuojančiais skauduliukais. Ar man taip reikia, klausiu savęs. Ar tau taip reikia, klausia manęs kiti. Kankintis, atsigauti, vėl kantintis. Nežinau. Gal taip jau yra ir nieko negaliu padaryti. Negaliu paleisti.
 Dabar kalbu, ir nieko nepasakau. Taip ir gyvenu šiom birželio dienom - bėgiodama rytais, valgydama greipfrutus, kvėpuodama, ieškodama, kažko laukianti, o iš tiesų - visiškai pasimetusi savyje, visiškai pasimetusi žmonėse. Nebežinau, kas yra ir kaip vyksta pasaulis. Kiekvienas atrodo toks svetimas, toks tolimas. Išduodantis bet kuo. Plaukų sruoga, šypsena.
 Dar vis galvoju, kas atsitiko. Kas atsitiko, kad baigėsi šitaip. Savo galvoje vadinu jį beširdžiu, tada - žmogumi, kurio labiausiai trūksta, dar - pamesta saga, jausmu. Savimi. Kaip aš savęs pasiilgau tokios, kokia būdavau tada. Jokio šalto žvilgsnio, nepasitikėjimo. Tik jauduliukai, lakstantys kūnu. Tik problemos, kurios visuomet atrodė išsprendžiamos.
 Aš vis dar laukiu. Laukiu, kol iš dangaus nukris koks kosminis laivas, viskas pasikeis, kol vieną rytą pabudusi nebegalvosiu. Vis laukiu, o birželio dienos tik bėga skaičiuodamos savo vasaras, bet -- bet man tai atrodo lėta, lėta ir nuobodu. Ir negaliu sakyti, jog esu paskendusi depresijoj - ne, po rytinio bėgiojimo gulėdama terasoj ir bandydama kvėpuoti šiandien savyje atradau kokias dvi sekundes laimės. Kai niekas nerūpėjo. Bet tai tik greitai plakanti širdis, ir tai praeina. Per dvi sekundes.
  Prisiminiau vieną paskutinių mūsų pokalbių. Kaip jis bandė man išaiškinti, kad žmones veikia žodžiai, tuštuma, viskas veikia žmones. Ir kad žmones gali veikti viskas, išskyrus jie patys. Nežinau, tuomet nesuvokiau, ką jis nori pasakyti. Dabar atrodo, gal ir suprantu. Kiekvienas mūsų esam drobė, ant kurios piešiama. Drobė, ištiesta tarp medžių ir pati negalinti apsiginti. Dabar man atrodo, jog jis norėjo pasakyti, kad jis negalėjo nieko pakeisti. Taip įvyko ir tiek. Jei iš tiesų šitaip - turėčiau jam atleisti. Turėčiau atleisti, ir pamiršti. Bet kodėl, kodėl - kirba klausimas mano galvoj - jis net nepabandė man to paaiškinti, ar parodyti, jog jam vis tiek rūpi, kas vyksta su manimi?
 Aš per daug egoistiška. Tikriausiai per daug.
 Labai sunku gyventi, kai nežinai, kas esi. Kai nežinai, kur tavo paties ribos. Tada ir kiti gali jas peržengti. Nekliudomi.

Et. aš-esu-šešėlis. ir man vis dar skauda.

sugrįžk iš vasaros nakties
iš balto pievų rūko
sugrįžk iš mano atminties
iš seno atviruko