Jaučiuosi pažeminta. Jaučiuosi pažeminta, pamiršta. Jaučiuosi žmogumi.
Aš neturėčiau daug apie tai kalbėti, nes geriausia tokias akimirkas gyvenime tiesiog užmiršti ir leisti joms praeiti, bet galvoj kažkodėl skamba - tęskis tęskis naktie,tavo sniegas byrės už uralo ir tai jau tampa simboliška. Juk puikiai prisimenu, kaip jaučiausi, kai tos dainos klausiau prieš kelias vasaras. Kokia buvau sutrupėjusi, kaip man skaudėjo ir kaip ji kiekvienu akordu mane traukė iš tos šaltos šaltos duobės, į kurią vis lydi jausmai.
Visuomet drebėdavau, kai pas jį važiuodavau. Visuomet jaudindavausi, ir jis buvo pirmas žmogus, kurį bučiuodama virpėjau iki pirštų galiukų. Man visada buvo svarbu, visad buvo ypatinga - visos kelionės, visi važiavimai, laiškai, palinkėjimai ir susirašinėjimai. Pokalbiai telefonu. Bet po šiandien, po šio mėnesio, po visko, ką išjaučiau, išgrojau, ir, deja, gailiuosi, neišrašiau, nes neturėjau jėgų - aš pasiruošusi tai pabaigti.
Keista, bet dabar neverkiu. Galbūt todėl, kad jau išverkiau visas ašaras, kiek turėjau. Galbūt todėl, kad niekada gyvenime nesijaučiau tokia pažeminta, tokia bevertė, tokia... Susipainiojusi ir palikta. Galbūt todėl, kad ta mokykla, ta vieta ir tie žmonės jau įrėžė į mano vidų tokius randus, kokių ašarom nesušvelninsi.
Aš nuoširdžiai tikiu, kad jei man teks ten lankytis, tai tik su rimta priežastimi.
Aš nuoširdžiai tikiu, kad daugiau jo nepamatysiu, o kada nors sutiksiu tokį žmogų, kuris, man papasakojus visą istoriją, norės jam trenkti.
Ir aš dar tikiu, kad rasiu nusiraminimą. Jei ne savyje, ne drauguose, tai bent literatūroj, muzikoj, ar bet kurioj srity, prie kurios jis nebuvo priėjęs kartu su manimi.
Man labai skauda, ir aš mirštu viduje. Mirštu, bet tas kraujo skonis man padės atsistoti.
Viskas.privalo.būti.gerai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą