kartais man atrodo, kad aš galiu viską. ir taip pat kartais man atrodo, kad aš negaliu nieko. kartais dar man atrodo, kad nieko aš ir nenoriu.
pavargau kovoti su savimi. jis man sakė tiek mažai, tiek mažai, bet tarp tų kelių sakinių, kurių anksčiau nesupratau, jis sakė - "mes tik darome nusikaltimus patys sau". Vėlgi, tada nesupratau. O dabar suprantu. Žaidžiu karą pati su savimi. Kiekvieną dieną skaudinuos toliau ne todėl, kad mane kažkas įžeidė, o kad nesugebu sau to atleisti, kad man teko tai patirti, tai praeiti.
Ir kodėl gi? Ir kodėl gi tas karas su savim, vardan ko. Kodėl nesugebu su tuo atsisveikinti.
Dabar, kai nebėra martyno, yra keista, kaip visgi mažėja draugų ratas. Ir kaip greitai. ir keista matyti jį nueinantį, atsisėdantį ten ant suoliuko, ir kažkodėl negaliu atsikratyti minties, kad matau jį paskutinį kartą. Ką gi. Bet kodėl vis vien jaučiuosi taip, tarsi pykčiau ant savęs? Juk iš tiesų gyvenime taip būna. juk toks jau yra kelias. Negali amžinai visiems būti pirmasis pasirinkimas, belieka susitaikyti, kad kažkam likau antru.
Hm. Tokie pokalbiai, kai jau esu beveik palūžus, nebeturiu jėgų net bėgti, mane motyvuoja tik valgyti. Ką gi. Reikia susiimti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą