02:30.
kodėl su juo kalbuosi? Kodėl vėl atvirai? Ar aš noriu apsimest, kad jau praėjo? Kad jau galiu gyvent? --
kodėl kalbuosi su žmogum, kuris į mane šovė
kodėl tiesiu kilimą priešui
kodėl leidžiuosi šitaip apsukama aplink pirštą. negi man gyvenimas meta tiek mažai galimybių, tiek žmonių? spjūvis ant asfalto ne, priešingai, gal jis man duoda per daug
- - - -
ar aš žinau, kas yra savigarba? ne, nežinau. jis man rašo, aš atrašau. jis kalba, aš kalbu. jis nekalba, kalbu vis tiek, jis vėl pradeda kalbėti. kas vyksta.
- mes niekada negalėsim normaliai kalbėtis
- o kodėl ne? galim, galim
ir tada kalbamės normaliai. lyg ir. bet man juk vis dar skaudu viduj. vis dar pulsuoja.
aš neatleidau už tai, už ką nebuvo atsiprašyta. ar noriu dar strėlės į nugarą? galbūt. juk dabar jau tikrai žinau, kad nieko nebebus. nei tų prisilietimų nei lūpų nei -- juoko. net ir mūsų "gerai" jau yra kitoks. ir mūsų buvimas jau visai kitaip.
bandom apsimesti draugais, tik iš pasiilgimo, iš noro manyti, jog gyvenime galima neturėti žmonių, kurių nenori matyti, iš noro, kad su visais viskas būtų gerai. Stengiamės vienas kitą kaip tik įmanoma giliau pasidėti į lentynėles, bet pasidėti. O-galbūt-prireiks
Ir kodėl šitaip? Kodėl kalbu, kai man skauda? Kodėl? Kodėl tikiuosi atsiprašymo, kurio niekada negausiu?
Aš tikrai darau nusikaltimą pačiai sau. pasigailėsiu, garanuoju.
Kvailelė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą