buvo pajūrys, buvo be garso ošianti jūra, šopeno scherzo, lizsto dantės pragaras, buvo ir ramus, subtilus duetas, bet - -
  bet magijos nebebuvo.
 Tai buvo vakaras, kai saulė ties Palangos tiltu leidosi labai tyliai ir aiškiai, net nesigirdėjo jūros ošimo, tik mūsų žingsniai, pamašu kaukšintys tiltu, palydintys beprasmius pokalbius, kurie žeidžia. Kažkada buvau tavęs įkvėpta, ir kažkada, neabejoju - įkvėpiau tave. bet
 Keistas pasaulis, tiesa? Taip norėjom vienas kito, taip stengėmės, kad mūsų srovė pasuktų į vieną pusę. Ir staiga - jūra, smėlis, naktis, besileidžianti saulė, o mes tenorime vienas kitą pamiršti. Tenorime nebejausti to skausmo. Tenorim prarasti žinojimą, kad niekada nebebūsim artimi. Norim prarasti žinojimą, kad nebebūsime, nors vis dar norime būti.
 Ir dabar tai tėra muiluota virvė. Sukam ją vienas kitam aplink kaklus. Tačiau nebebijau. Nebebijau, nes viskas ištirpę. Magijos nebėra.

 Myliu, bučiuoju, ir - - -
pasimatysim kitam gyvenime.

Galbūt ten bus progų nesusimauti?