Žinau, kad esu laiminga. Žinau, labai stipriai tai žinau, ypač kai jaučiu, jog galiu elgtis laisvai. Jog galiu rinktis dienos tėkmę, bėgimo greitį ar muzikos tempą. Žinau.
 Bet kartais viduje pradeda graužti. Šiandien lūžis, banaliai kalbant, įvyko skaitant Tūlą. Į jos kambarį nesugrįžo. Mylėjo visą gyvenimą. Mylėjo taip, kaip mylima. Bet tą kartą į kambarį nesugrįžo. Ir per visą knygą, per tuos šimtus puslapių, nė vienos moteriškos minties, kodėl. Vien tik pasakojimas - nuoseklus ir liūdnas. Nes toks yra gyvenimas. Nuoseklus ir liūdnas. Kartais.
  Žinau, jog mano praeitis virsta pelenais. Žinau, jog taip neatrodo, nes šiąnakt kalbėjomės tris valandas trisdešimt septynias minutes dvidešimt šešias sekundes. Bet aš jauste jaučiu. Viskas išplėšta, suniokota. Nebeturėčiau apie tai galvoti, tik niaukiasi kažkokie liūdesio debesys. Prieš mažiau nei savaitę, jis bandė mane įtikinti, kad esame draugai. Draugai? Ne. Tai, kad mes kalbamės, dar nereiškia, kad esame draugai, nes jei būtumėm draugai, galėtum būti su manimi atviras. Galėtum kalbėti. O dabar ar gali? Ne.
 Neturėčiau to laikyti savo problema.

 Atrodo, mano lėktuvas pradeda kilti. Anksčiau sakiau - viskas keičiasi, man dėl to baisu, kaip viską sulaikyti, ar sugebėsiu sulaikyti-- keitėsi viskas, tik mano požiūris nesikeitė.
 O dabar jau nežinau, ar kas keičiasi. Gali būti, jog savaime nebe.
 Dabar keičiuosi tik aš. Laisvojo kritimo greičiu.
 Ir greičiausiai po manęs šį kartą liks daug griuvėsių. Bet mes visi. visi žinojom, kuo rizikuojam

tokia jau tiesa. tik vis dar truputį liūdna.