jei moku teisingai skaičiuoti, iki visiško pasileidimo gyveniman liko 8 mėnesiai.
 šiandien būtų buvę 4 mėnesiai, kaip - -
man tikriausiai paranoja? net nežinau, kodėl tai taip svarbu. tik kartais su skaičiais gyventi linksmiau. tada emocijos nublanksta. 2 vandens buteliukai ant stalo. 1 literatūros ir meno žurnalas. 19 atvirukų ant sienos. 4 užrašų knygutės.
 Kažkaip-keistai-spaudžia-viduje, nes nebekontroliuoju situacijos. Greičiausiai jau atėjo tas momentas, kai susitaikiau, kad rugsėjis bus. Kad bus jau ir visas tas laikas, apie kurį užsimerkusi galvojau nuo šeštos klasės. Bandau sau kartoti, kad susitvarkysiu, kad viskas pavyks, bet iš tiesų žinau, kad nebe aš čia vadas. Kad gali nepavykti. Tikrai gali.

 Belieka sėdėti prie mindaugo tilto ir skaityti knygas, laukiant to, kas niekada neateina. Išrišimo, pažįstamo žvilgsnio, kažkokios šilumos.
 Nieko.

 ir tik vienas spindulėlis -
žinau, kad ryt atvažiuoja žmogus, su kuriuo net tylėti gera

p.s. ką tik peržvelgiau blogo statistiką. panašu, kad tokia vieniša kaip dabar buvau tik prieš metus, birželį, kai vos pradėjau rašyti. heh
glad to know glad to hear