Aš noriu gyventi Paryžiuje. Bent dieną, bent naktį. Bent savaitgalį metuose. Nematau niekur kitur taip savęs, kaip tose gatvelėse, kur nesvarbus oras, nesvarbu net, kas vyksta aplink - tik ten jautiesi taip esantis, esantis ne veltui. Galintis kažką pakeisti. O galbūt ten pasimiršta žinojimas, jog norisi ką nors keisti?
 Užsidėjau kaukę. Visai naują. Matuojuos ją tik kokią antrą savaitę, bet prilipo kaip tikras veidas. Ji nepalaužiama. Nepalenkiama. Šiek tiek baisu, kad prarasiu save. Bet šiandien M sakė, kad tai nereiškia, jog mano jautrumas išnyks. Jis tik nustumiamas į šoną.
 Ir iš tiesų. Tuomet aš einu, šypsausi gatve. Dar geriau - skleidžiu pasitikėjimą savim. Šarmą, sakė.
Bet ką tai duos? Ką? Matyt, todėl ją ir išbandau, nes dar nežinau ką.

 Kad ir kaip ten bebūtų - savęs praradimas, ar, priešingai, atradimas, - tai vienintelis būdas man išgyventi dabar. Nepalūžti. Ir kiekvieną kartą, kai pasidaro sunkiau, aš atsimenu save tą. Tą, kuri kruvinai verkia naktimis, bėga paskui žmones gatvėmis, tą, kuri jaučiasi mirusi ant suoliuko prie operos ir baleto teatro, tą, kurią visiškai sugniuždė.
 Daugiau taip nebus. Nebent būsiu pati kalta.
 Bet ne dėl mano kaltės - - - daugiau jau ne


Šiek tiek bitch. Žinau. Bet argi aš nebandžiau rinktis kito kelio prieš tai?