/kaip sužeistą - lūpas lūpom girdei
ir tokiu liūdesiu tada užšaldei širdį
graži kaip pasaulio galas/


ir taip aš išėjau iš visko, ką sėjau, ką auginau, ką mylėjau ir ko laukiau visas savo dienas. ir taip aš išėjau iš visko, kas buvo manyje, kas mane laikė pasakų mieste, kas leido man tekėti tarp dviejų visiškai skirtingų neries krantų. aš išėjau.
 jaučiu keistą, iki šiol nepatirtą galvos svaigulį, lengvą pykinimą ir tuštumą. tai šitaip, Dieve - klausiu - šitaip, Dieve, jaučiasi laisvas žmogus? ar jis turi būti toks vienišas?
 Dievas ilgai tyli, neatsako. Praleidžiu bažnyčioje tris valandas. Ir byra išpažinčių trupiniai, spindi žvakučių šviesos. Esu kaltas, esu kaltas, esu labai kaltas.
 tiek daug žodžių, o mano siela nesveiksta

vėliau sėdžiu ant laiptelių prie katedros varpinės, laukiu sutartos valandos, kada žinau, jog pildau tikriausiai vienintelę likusią pareigą gyvenime, Meilę, ir verkiu. Niekas to nemato, net draugas su odine striuke, net jis nemato. Verkiu ir nieko nesakau. Nebėra ką.

išsilieju užsidarinėjant menų mokyklai, prie fortepijono, klasėje, kurioje susipažinom.
Aš nesu sudėtinga asmenybė, sako jis. Aš esu viena ląstelė.  
 toje ląstelėje nėra vietos man. suprantu ir pasiduodu. suprantu ir pasiduodu, kai naktis lygi dienai, o diena - nakčiai. tu lygus man. aš lygi tau. nebėra kur trauktis, reikia pasilikti, arba išeiti. arba tapti kuo nors kitu.
 atleiskkadužtrukau-pošiaegleypatingaatmosfera-kartojutuospačiusgarsusbetskambamagiškai-nemanaikadtavogyvenimassudėtingas?maniaukadmanai

staiga viskas pasikeičia. sustoja. staiga į veidą kvėpuoja tos pačios baimės. lieti savo šaltas rankas. liečiu tavo kaklą ir tu sakai - ašnesuprantutavoužuominų. tai dogma. nepakeičiama, neliečiama. neprieinama. dogma - akys, įsmeigtos į natas. ten, kur man neprieinama.
 Ir lūžta. Lūžta vėl. Lūžta taip, kad nebepajėgiu nuslėpti to nuo aplinkos, visi mato, kaip mano veidas persikreipia, o žvilgsnis tik atspindi šviesą, be jokios gilumos, be jokio žinojimo. Net be noro pažinti.

 Esu kaltas, esu kaltas, esu kaltas, esu labai kaltas... - - -

tai neišrišama. tai neatleidžiama. Dievas nekalba. Dievas turi savo namus.
 O kada juos turėsiu aš, Dieve? Kada žvakių atspindžiai nebus vienintelis dalykas, pripildantis širdį šilumos?

 Esu kaltas, esu kaltas, esu kal---
esu
labai
Vienišas.