Man atrodo, nelabai suvokiu, kas vyksta. Šnekuosi su juo, šnekuosi su Formule, nenoriu nei vieno, nei kito. Kodėl? Nes man atrodo, kad tai mane liūdina. Ir skaudina.
 Taip keista matyti žmogų, kuris anksčiau buvo toks artimas, visiškai pasikeitusį. Atrodo, kad viskas, kas vyko anksčiau - prieš tris, keturis metus - tai net nebuvo mano gyvenimas, prisimenu viską taip blankiai, tarsi būtų tik paveikslėlis, tarsi tai būtų paveikslas, kurį nupiešė, ir pardavė.
 Nežinau, ar tai mano kaltė, kad šitaip jaučiuosi, bet atrodo, tai jau praeitis. Manęs net negraužia dėl to, kad tai praeitis. Atrodo, kad reikia bėgti tolyn ir nesigręžioti. Kas išliko, tas išliko. Ko daugiau niekada gyvenime ir nepamatysiu - tam sudie. Taip jau yra. Mes neapimsim visko, kad ir kaip plačiai tiestumėm rankas.

 Šiandien ryte tik dar kartą įsitikinau, kad šviesa, net jei viskas atrodo blogai, egzistuoja. Susitikimas su mėgstamiausiu poetu, knyga dovanų ir pokalbiai įplieskia šypseną, kurios negaliu nusiimti visą dieną. Ir taip paprasta, paprasta, paprasta. Tikriausiai tai vienas gyvenimo faktų, kurių niekada negalima pamiršti - patys didžiausi žmonės vaikšto šia žeme. Nes juk tikrai. Atrodo, žmogus nuveikęs nežmoniškai daug, o atsipalaidavęs sako - "žiauriai gera tavo foto feisbuke". Ir ką tu jam. Tik atsiverti vėliau knygą, ir apsiverki. Nes iki skausmo, iki skausmo.

Taip ir bėga vasaros dienos. Prasideda liepa. Atrodo, birželio pradžioje degiau pati savyje. Dabar jau nebedegu, tik lėtai šluoju pelenus. Dar yra ką šluoti. Dar ir deginti yra ką.
 Tačiau man atrodo, šiandien nurimau. Supratau, kad atsiprašymo vis tiek negausiu. Supratau, kad nieko nepakeisiu - aplink vis tiek visuomet tykos neviltis, graužatis, reikės mokytis ją praeiti. Aš nieko nepakeisiu. Todėl tiesiog. Esu, kaip esu.

 Ir kaip bus, taip bus.