Over here, come slowly
Come slowly to me
I've been waiting
Patient, patiently

“What's past is prologue.” 
― William Shakespeare, The Tempest


Bandau save tuo įtikinti. Bandau save tuo įtikinti, galvodama, kad viskas dar tik prieš akis.

Vis įsivaizduoju, kas būtų, jei man parašytum, kaip kalbėtumėmės.
Bandau sugalvoti, kas būtų, jei į akis nuspręstum pasakyti  - mums daugiau neverta susitikti. būtų geriau, jei viskas nutrūktų. Žinau, kad tada turėčiau drąsos tau atsakyti taip, aš irgi apie tai galvojau, tik nežinojau, kaip pabaigti, kad visiškai neskaudėtų. Todėl ačiū tau, kad  padarei tai už mane. 

    Deja, iliuzijos lieka iliuzijomis ir mūsų pokalbis, kad ir koks siauras, banalus, beprasmiškas bebūtų, telieka vaizduotės dalimi. Tu nieko nesakai. Viską palieki man. Nors kažkur už šio šydo ir slepiasi tikrosios tavo vitys, norai, svajonės, bet dabar aš lieku su savimi. Galiu daryti su tavo tyla ką tik noriu - prakeikti, mylėti, kaltinti save. Kankintis. Tik aš norėčiau, kad žinotumm, jog šį kartą jau kažkaip ne taip viskas. Nebelieju ašarų, nebeatrodau mirusi, man net neskauda tiek, kad nebenorėčiau gyventi. Kuo toliau traukiesi, tuo dažniau pamąstau, kad taip ir turėjo būti. Kiekvieną dieną vis dar pagalvoju, kaip tau sekasi, kur tavo mintys ir idėjos, atsimenu akimirkas, praleistas kartu, pasakojimus, filmus, knygas, mus, tik dabar jau jaučiu, kaip viskas pasidengia šerkšnu, virstančiu ledo sluoksniu. Galvoju apie tave ne gyva, pulsuojančia širdimi, veikiančia mano dabartį ir ateitį, galvoju apie tave kaip apie meno kūrinį, kuris žadina manyje jutimus, bet privalo išlikti bendros ekspozicijos dalimi. Būtent, dalimi. O tai, kad esi dalis, kad ir kokia geniali, primena, kad negaliu ilgai stovėti ir žvalgytis. Dar yra ką pamatyti.
   Galbūt iš pat pradžių turėjau būti ryžtingesnė. Galbūt turėjau anksčiau suprasti, kad neprivalau toleruoti tokio pasaulio, kuris netoleruoja manęs. Tuomet nebūčiau tikėjusis, jog duosi man tai, ko prašau. Gal būčiau suvokusi, kad pati negalėsiu suteikti to, ko nori tu.
   Viskas gan painu ir sudėtinga, tik šį kartą mano akys nebelaksto kaip paklaikusios, nebėra garsios muzikos ar didelių proveržių. O kas iš jų? Juk viskas kartojasi, sukasi ratu, virstančiu viesulu. Kažkada tas viesulas įtrauks ne tik mano širdį, bet ir namus, parkus, vienišus suoliukus, klasikinę muziką, viską. Taip jau sudėliota.

 ir visgi norėčiau, kad bent tam mūsų pokalby, net jei jis tik fikcija, galėčiau pasakyti atsisveikinimo žodžius.

jau ruduo ir jau šalta. metas eiti, meile, metas

tiktak,tiktak,tiktak, sekmadieni. sekmadieni, jei galėtum, sugriautum mano visą gyvenimą. sekmadieni, tu ne žmogus, bet visad taip vargini mane, įsigauni į vidų ir susikuri ten savo saulės sistemą, turiu pati aplink ją skrieti, turiu skrieti aplink tave, sekmadieni, beviltiškai negalėdama nei skaityti, nei mąstyti, nei būti laiminga, galiu tik tiesti rankas į tave, sekmadieni, ir šitaip bandyti išgyventi

/kaip sužeistą - lūpas lūpom girdei
ir tokiu liūdesiu tada užšaldei širdį
graži kaip pasaulio galas/


ir taip aš išėjau iš visko, ką sėjau, ką auginau, ką mylėjau ir ko laukiau visas savo dienas. ir taip aš išėjau iš visko, kas buvo manyje, kas mane laikė pasakų mieste, kas leido man tekėti tarp dviejų visiškai skirtingų neries krantų. aš išėjau.
 jaučiu keistą, iki šiol nepatirtą galvos svaigulį, lengvą pykinimą ir tuštumą. tai šitaip, Dieve - klausiu - šitaip, Dieve, jaučiasi laisvas žmogus? ar jis turi būti toks vienišas?
 Dievas ilgai tyli, neatsako. Praleidžiu bažnyčioje tris valandas. Ir byra išpažinčių trupiniai, spindi žvakučių šviesos. Esu kaltas, esu kaltas, esu labai kaltas.
 tiek daug žodžių, o mano siela nesveiksta

vėliau sėdžiu ant laiptelių prie katedros varpinės, laukiu sutartos valandos, kada žinau, jog pildau tikriausiai vienintelę likusią pareigą gyvenime, Meilę, ir verkiu. Niekas to nemato, net draugas su odine striuke, net jis nemato. Verkiu ir nieko nesakau. Nebėra ką.

išsilieju užsidarinėjant menų mokyklai, prie fortepijono, klasėje, kurioje susipažinom.
Aš nesu sudėtinga asmenybė, sako jis. Aš esu viena ląstelė.  
 toje ląstelėje nėra vietos man. suprantu ir pasiduodu. suprantu ir pasiduodu, kai naktis lygi dienai, o diena - nakčiai. tu lygus man. aš lygi tau. nebėra kur trauktis, reikia pasilikti, arba išeiti. arba tapti kuo nors kitu.
 atleiskkadužtrukau-pošiaegleypatingaatmosfera-kartojutuospačiusgarsusbetskambamagiškai-nemanaikadtavogyvenimassudėtingas?maniaukadmanai

staiga viskas pasikeičia. sustoja. staiga į veidą kvėpuoja tos pačios baimės. lieti savo šaltas rankas. liečiu tavo kaklą ir tu sakai - ašnesuprantutavoužuominų. tai dogma. nepakeičiama, neliečiama. neprieinama. dogma - akys, įsmeigtos į natas. ten, kur man neprieinama.
 Ir lūžta. Lūžta vėl. Lūžta taip, kad nebepajėgiu nuslėpti to nuo aplinkos, visi mato, kaip mano veidas persikreipia, o žvilgsnis tik atspindi šviesą, be jokios gilumos, be jokio žinojimo. Net be noro pažinti.

 Esu kaltas, esu kaltas, esu kaltas, esu labai kaltas... - - -

tai neišrišama. tai neatleidžiama. Dievas nekalba. Dievas turi savo namus.
 O kada juos turėsiu aš, Dieve? Kada žvakių atspindžiai nebus vienintelis dalykas, pripildantis širdį šilumos?

 Esu kaltas, esu kaltas, esu kal---
esu
labai
Vienišas.

visi daiktai gali sulūžti, ir sulūžta
visi santykiai gali pasibaigti, ir baigiasi

nebent labai saugai
bet čia jau niekas nieko nesaugo

nes ši žemė nepriklauso niekam
net pačiai sau

- - -

skamba senos dainos, o jausmai vis nauji. gal tuo ir tie patys.

niekas rankų neties tau 
jie visi to ir laukia
su užuojautos kaukėm

negerai šitaip bijoti

gatvės verkia ant balto sniego
valytuvas negali nuvalyti savo vidutinybės
girtas jis žiūri į raudonas rankas
dieną miršta iš nuobodulio.
jei stebuklai - tik filmuose.
jei stebuklai - tik knygose.
kam aš meldžiuosi?
kam aš melžiuosi?
vaikai rūsyje kankina katę.
aš dainuoju, įdomiai kvėpuoju.
balta suknelė - mano tuštuma
kitaip su ja susidurti man neišeina.
jei stebuklai - tik knygose.
jei stebuklai - tik filmuose.
kam aš meldžiuosi? 


numeris vienas dalykas gyvenime yra savigarba.
supratau tai, o dabar ir įtvirtinau.

jautiesi turintis pagrindą po kojomis, jautiesi turintis užnugurį, ir staiga BUM
išduodi pats save, ir akimirksniu visi kiti tave išduoda
staiga randi save lovoj, sutemose skendinčiam kambary, visi mieste, visi dūzgia, visi veiksme,
o tu sustingęs, nebenorintis nieko, nei žmogus, nei paukštis, nei veiksmažodis

galbūt tai galėtų įkvėpti. galbūt pamokyti?
nežinau kaip nepasiduoti. jei anksčiau vis rasdavau argumentų, kodėl ne dabar galvoj sukasi vien kodėl taip

mane stipriaistipriaistirpiai apkabina ir šalia manęs krūva žmonių kurie patys artimiausi

bet aš
nieko
nejaučiu

ir viskas atrodo neteisinga, netikra, padirbta. noris atversti kitą lapą ten, kur niekas manęs nepažįsta. gali būti, kad tai mano bėda, kad aš čia visus nuvyliau. bet kažkoks velnio balsas šnabžda, kad jie visi taip pat nuvylė mane


na ir po velnių

kaip baisu ir kaip gera tuo pačiu, kai ateitis dar neužrašyta

žiopčioju kaip žuvis
jau
dar
be vandens