Ką galvojau, kad sakysiu apie savo 17ąją gyvenimo vasarą kitiems žmonėms?

 Galvojau, kad nesakysiu nieko, nes užgniauš kvapą prisiminus. Nes tai juk septyniolika. Nes tai juk tai juk tai juk.

 Manyje vėl kaupiasi pyktis. Tik iš tiesų tai tėra begalinis nusivylimas viskuo, kas vyksta. Vienintelis dalykas, kuris mane traukia - Lietaus migla Lu kalne. O daugiau ką? O daugiau nieko

  Tai labai sunku. Man tai yra sunku. Tvarkytis stalčius, išimti iš jų visus laiškus, raštelius, natas. Akyse pradeda kauptis ašaros perskaičius laiškų daleles. "Mūsų nepakartojamas žiemos maršrutas..."

o kas galėjo žinoti - iš tiesų nepakartojamas, daugiau jis niekada nebus pakartotas. O gal ir bus. tik ne mūsų. nė trupinėlio mūsų.

 Ir gal dabar ir gniaužia kvapą. Tik ne nuo noro atsiminti kiekvieną smulkmeną, o nuo vienatvės įdrėskimų ant rankų. Atostogos baigsis po keturių dienų.

 aš-visiškai-nežinau-ką-su-savimi-daryti

- - - - - -

Kartais atrodo, kad dar nevėlu viską pataisyti, dar nevėlu kalbėtis, išsiaiškinti. Bet tada, vos tik pabandau, atsimušu į kažkokią nesuprantamą tuštumą. Tada kaip niekada gerai suprantu, kad kitas žmogus yra k i t a s žmogus. Kad kuriamės artumo iliuziją metų metais, bet jis vis tiek yra k i t a s, ir kai labiausiai reikia, svetimumas išlenda visu pajėgumu, su visom ašriom briaunom ir kampais. Galbūt d.r. pavadintų tai žvaigždžių spygliais. Aš manau, kad tai jau dėsnis. Gali būti, kad tokiais atvejais gyvenimas man tik bando parodyti, kad tas žmogus tikrai ne man skirtas, kad tikrai mes turim būti toli, ir nors dabar skauda, tereikia pralaukti.
 Bet kodėl, kodėl, kodėl tada taip nesinori paleisti
 ----

Dabar man atrodo, kad gegužė-birželis buvo lengvesnis metas, nei dabar. Tada aš negalėjau miegoti, negalėjau valgyti, galėjau išverkti visas savo akis, galėjau kalbėti valandų valandas, o mano vidus degė, degė ir liepsnojo.
 Bet tada, tada bent jau kažkas vyko. O dabar čia taip tuščia ir tik kartais kažkas suklykia, ar suloja šuo.
Naktis pasakojo apie dėžutę, į kurią galima būtų dėti laiškus Jam.
Tik kažin, ar Jis egzistuoja. Tai taip trenkia, kad net nebeturiu jėgų kalbėti

jei moku teisingai skaičiuoti, iki visiško pasileidimo gyveniman liko 8 mėnesiai.
 šiandien būtų buvę 4 mėnesiai, kaip - -
man tikriausiai paranoja? net nežinau, kodėl tai taip svarbu. tik kartais su skaičiais gyventi linksmiau. tada emocijos nublanksta. 2 vandens buteliukai ant stalo. 1 literatūros ir meno žurnalas. 19 atvirukų ant sienos. 4 užrašų knygutės.
 Kažkaip-keistai-spaudžia-viduje, nes nebekontroliuoju situacijos. Greičiausiai jau atėjo tas momentas, kai susitaikiau, kad rugsėjis bus. Kad bus jau ir visas tas laikas, apie kurį užsimerkusi galvojau nuo šeštos klasės. Bandau sau kartoti, kad susitvarkysiu, kad viskas pavyks, bet iš tiesų žinau, kad nebe aš čia vadas. Kad gali nepavykti. Tikrai gali.

 Belieka sėdėti prie mindaugo tilto ir skaityti knygas, laukiant to, kas niekada neateina. Išrišimo, pažįstamo žvilgsnio, kažkokios šilumos.
 Nieko.

 ir tik vienas spindulėlis -
žinau, kad ryt atvažiuoja žmogus, su kuriuo net tylėti gera

p.s. ką tik peržvelgiau blogo statistiką. panašu, kad tokia vieniša kaip dabar buvau tik prieš metus, birželį, kai vos pradėjau rašyti. heh
glad to know glad to hear

šešta ryto. rytinis bėgimas. šeši kilometrai.
ar čia dominuoja skaičius šeši?

keista, kai Formulė atvažiuoja, ji vairuoja, važiuojam per miškus, naktis, pasiklystam, ji neturi teisių, bet kas gi mums tos teisės, ilgos šviesos, trumpos, stabdžiai, slydimas, kažkoks tikslas
 kelios stiklinės vandens

man darosi baisu
mes jau tikrai suaugom

pamenu, augustina sakė - "Žmogus gali būti labai pasikeitęs, bet visiems aplinkui jis dar ilgai atrodys toks pats". 

 teisu. visiškai. nebėra manęs beveik

 Žinau, kad esu laiminga. Žinau, labai stipriai tai žinau, ypač kai jaučiu, jog galiu elgtis laisvai. Jog galiu rinktis dienos tėkmę, bėgimo greitį ar muzikos tempą. Žinau.
 Bet kartais viduje pradeda graužti. Šiandien lūžis, banaliai kalbant, įvyko skaitant Tūlą. Į jos kambarį nesugrįžo. Mylėjo visą gyvenimą. Mylėjo taip, kaip mylima. Bet tą kartą į kambarį nesugrįžo. Ir per visą knygą, per tuos šimtus puslapių, nė vienos moteriškos minties, kodėl. Vien tik pasakojimas - nuoseklus ir liūdnas. Nes toks yra gyvenimas. Nuoseklus ir liūdnas. Kartais.
  Žinau, jog mano praeitis virsta pelenais. Žinau, jog taip neatrodo, nes šiąnakt kalbėjomės tris valandas trisdešimt septynias minutes dvidešimt šešias sekundes. Bet aš jauste jaučiu. Viskas išplėšta, suniokota. Nebeturėčiau apie tai galvoti, tik niaukiasi kažkokie liūdesio debesys. Prieš mažiau nei savaitę, jis bandė mane įtikinti, kad esame draugai. Draugai? Ne. Tai, kad mes kalbamės, dar nereiškia, kad esame draugai, nes jei būtumėm draugai, galėtum būti su manimi atviras. Galėtum kalbėti. O dabar ar gali? Ne.
 Neturėčiau to laikyti savo problema.

 Atrodo, mano lėktuvas pradeda kilti. Anksčiau sakiau - viskas keičiasi, man dėl to baisu, kaip viską sulaikyti, ar sugebėsiu sulaikyti-- keitėsi viskas, tik mano požiūris nesikeitė.
 O dabar jau nežinau, ar kas keičiasi. Gali būti, jog savaime nebe.
 Dabar keičiuosi tik aš. Laisvojo kritimo greičiu.
 Ir greičiausiai po manęs šį kartą liks daug griuvėsių. Bet mes visi. visi žinojom, kuo rizikuojam

tokia jau tiesa. tik vis dar truputį liūdna.

buvo pajūrys, buvo be garso ošianti jūra, šopeno scherzo, lizsto dantės pragaras, buvo ir ramus, subtilus duetas, bet - -
  bet magijos nebebuvo.
 Tai buvo vakaras, kai saulė ties Palangos tiltu leidosi labai tyliai ir aiškiai, net nesigirdėjo jūros ošimo, tik mūsų žingsniai, pamašu kaukšintys tiltu, palydintys beprasmius pokalbius, kurie žeidžia. Kažkada buvau tavęs įkvėpta, ir kažkada, neabejoju - įkvėpiau tave. bet
 Keistas pasaulis, tiesa? Taip norėjom vienas kito, taip stengėmės, kad mūsų srovė pasuktų į vieną pusę. Ir staiga - jūra, smėlis, naktis, besileidžianti saulė, o mes tenorime vienas kitą pamiršti. Tenorime nebejausti to skausmo. Tenorim prarasti žinojimą, kad niekada nebebūsim artimi. Norim prarasti žinojimą, kad nebebūsime, nors vis dar norime būti.
 Ir dabar tai tėra muiluota virvė. Sukam ją vienas kitam aplink kaklus. Tačiau nebebijau. Nebebijau, nes viskas ištirpę. Magijos nebėra.

 Myliu, bučiuoju, ir - - -
pasimatysim kitam gyvenime.

Galbūt ten bus progų nesusimauti?

nusprendžiu eiti į vonią, nes reikia nusivalyti makiažą.
perbraukiu ranka per veidą - pasirodo, aš be jo.

galbūt visgi ir aš turiu kaukę?

dainų šventė

jaučiuosi kažkaip keistai. vainikas buvo gražus mano. ir eisena labai graži.
 bet jaučiuosi keistai. nežinau, atrodo, kad suaugau.

Man atrodo, nelabai suvokiu, kas vyksta. Šnekuosi su juo, šnekuosi su Formule, nenoriu nei vieno, nei kito. Kodėl? Nes man atrodo, kad tai mane liūdina. Ir skaudina.
 Taip keista matyti žmogų, kuris anksčiau buvo toks artimas, visiškai pasikeitusį. Atrodo, kad viskas, kas vyko anksčiau - prieš tris, keturis metus - tai net nebuvo mano gyvenimas, prisimenu viską taip blankiai, tarsi būtų tik paveikslėlis, tarsi tai būtų paveikslas, kurį nupiešė, ir pardavė.
 Nežinau, ar tai mano kaltė, kad šitaip jaučiuosi, bet atrodo, tai jau praeitis. Manęs net negraužia dėl to, kad tai praeitis. Atrodo, kad reikia bėgti tolyn ir nesigręžioti. Kas išliko, tas išliko. Ko daugiau niekada gyvenime ir nepamatysiu - tam sudie. Taip jau yra. Mes neapimsim visko, kad ir kaip plačiai tiestumėm rankas.

 Šiandien ryte tik dar kartą įsitikinau, kad šviesa, net jei viskas atrodo blogai, egzistuoja. Susitikimas su mėgstamiausiu poetu, knyga dovanų ir pokalbiai įplieskia šypseną, kurios negaliu nusiimti visą dieną. Ir taip paprasta, paprasta, paprasta. Tikriausiai tai vienas gyvenimo faktų, kurių niekada negalima pamiršti - patys didžiausi žmonės vaikšto šia žeme. Nes juk tikrai. Atrodo, žmogus nuveikęs nežmoniškai daug, o atsipalaidavęs sako - "žiauriai gera tavo foto feisbuke". Ir ką tu jam. Tik atsiverti vėliau knygą, ir apsiverki. Nes iki skausmo, iki skausmo.

Taip ir bėga vasaros dienos. Prasideda liepa. Atrodo, birželio pradžioje degiau pati savyje. Dabar jau nebedegu, tik lėtai šluoju pelenus. Dar yra ką šluoti. Dar ir deginti yra ką.
 Tačiau man atrodo, šiandien nurimau. Supratau, kad atsiprašymo vis tiek negausiu. Supratau, kad nieko nepakeisiu - aplink vis tiek visuomet tykos neviltis, graužatis, reikės mokytis ją praeiti. Aš nieko nepakeisiu. Todėl tiesiog. Esu, kaip esu.

 Ir kaip bus, taip bus.