suvokimas

dar niekada mano ateitis nebuvo mano pačios rankose tiek, kiek dabar.
 Vyras prieš mane padeda šešiolikos universitetų sąrašus, liepia išsirinkti aštuonis. Aš tik žiūriu į vieną tašką ir --- dieve mano, juk iš tiesų. Juk jau tuoj viskas bus taip rimta, kad nebebus svarbu, net nebebus svarbu, ką aš jaučiu, ar kaip iš tiesų dievinu smulkmenas. Viskas bus per daug rimta.
 Vakar buvo labai keistas vakaras. Sėdėjom prie tilto, šnekėjom su Bete Blu ir aš kažkodėl jaučiausi turinti namus ir turinti draugų. Galbūt tas ryšys su žmonėmis, kurie yra artimi, tikrai egzistuoja.
 Visgi kai kurie dalykai ir kai kurios birželio naktys yra sukrečiančios.
 Vėl laukia vasaros naktis su vynu, be meilės, bet gal juoksiuosi.
 Et, kokia prasmė? Kokia yra visko prasmė, jei viskas vis tiek turės pasikeisti, kad ir ką galvočiau, kad ir kaip būtų

scarscarscarscars

pasidavimas

02:30.
kodėl su juo kalbuosi? Kodėl vėl atvirai? Ar aš noriu apsimest, kad jau praėjo? Kad jau galiu gyvent? --
kodėl kalbuosi su žmogum, kuris į mane šovė
kodėl tiesiu kilimą priešui
kodėl leidžiuosi šitaip apsukama aplink pirštą. negi man gyvenimas meta tiek mažai galimybių, tiek žmonių? spjūvis ant asfalto ne, priešingai, gal jis man duoda per daug
- - - -

ar aš žinau, kas yra savigarba? ne, nežinau. jis man rašo, aš atrašau. jis kalba, aš kalbu. jis nekalba, kalbu vis tiek, jis vėl pradeda kalbėti. kas vyksta.

- mes niekada negalėsim normaliai kalbėtis
- o kodėl ne? galim, galim

ir tada kalbamės normaliai. lyg ir. bet man juk vis dar skaudu viduj. vis dar pulsuoja.
aš neatleidau už tai, už ką nebuvo atsiprašyta. ar noriu dar strėlės į nugarą? galbūt. juk dabar jau tikrai žinau, kad nieko nebebus. nei tų prisilietimų nei lūpų nei -- juoko. net ir mūsų "gerai" jau yra kitoks. ir mūsų buvimas jau visai kitaip.
 bandom apsimesti draugais, tik iš pasiilgimo, iš noro manyti, jog gyvenime galima neturėti žmonių, kurių nenori matyti, iš noro, kad su visais viskas būtų gerai. Stengiamės vienas kitą kaip tik įmanoma giliau pasidėti į lentynėles, bet pasidėti. O-galbūt-prireiks

 Ir kodėl šitaip? Kodėl kalbu, kai man skauda? Kodėl? Kodėl tikiuosi atsiprašymo, kurio niekada negausiu?

Aš tikrai darau nusikaltimą pačiai sau. pasigailėsiu, garanuoju.
Kvailelė.

visai nereik kad mylėtų, kad tik ištartų o buvo sunkiau be tavęs

kartais man atrodo, kad aš galiu viską. ir taip pat kartais man atrodo, kad aš negaliu nieko. kartais dar man atrodo, kad nieko aš ir nenoriu.
 pavargau kovoti su savimi. jis man sakė tiek mažai, tiek mažai, bet tarp tų kelių sakinių, kurių anksčiau nesupratau, jis sakė - "mes tik darome nusikaltimus patys  sau". Vėlgi, tada nesupratau. O dabar suprantu. Žaidžiu karą pati su savimi. Kiekvieną dieną skaudinuos toliau ne todėl, kad mane kažkas įžeidė, o kad nesugebu sau to atleisti, kad man teko tai patirti, tai praeiti.
 Ir kodėl gi? Ir kodėl gi tas karas su savim, vardan ko. Kodėl nesugebu su tuo atsisveikinti.
 Dabar, kai nebėra martyno, yra keista, kaip visgi mažėja draugų ratas. Ir kaip greitai. ir keista matyti jį nueinantį, atsisėdantį ten ant suoliuko, ir kažkodėl negaliu atsikratyti minties, kad matau jį paskutinį kartą. Ką gi. Bet kodėl vis vien jaučiuosi taip, tarsi pykčiau ant savęs? Juk iš tiesų gyvenime taip būna. juk toks jau yra kelias. Negali amžinai visiems būti pirmasis pasirinkimas, belieka susitaikyti, kad kažkam likau antru.
 Hm. Tokie pokalbiai, kai jau esu beveik palūžus, nebeturiu jėgų net bėgti, mane motyvuoja tik valgyti. Ką gi. Reikia susiimti.

looking closely

Distance : 4.95 km
Duration : 31 min 59 s

Gal tai ir yra viskas, ką jaučiu. Smogė antrą kartą. Nežinau, ar netikėtai. Dabar jau suvokiu, kiek gali nuojauta, kiek stipriai ja reikia pasitikėti. Aš galiu nežinoti, kas vyksta, galiu net neįtarti tikrųjų priežasčių, bet nuo šiol žinosiu, kad jei turiu jausmą viduj, jog kažkas netaip, jog žmogumi negalima pasitikėti - vadinasi, taip ir yra, ir to privalo užtekti.
 Kartais mes taip intensyviai ieškom įrodymų ir pateisinimų savo poelgiams, kodėl jaučiam vienaip ar kitaip. Bet man atrodo, kad mes esam gamtos dalis, ir kaip jaučiam, taip ir yra, ir jei jaučiam, kad yra blogai, reikia nuo to eiti tolyn, kad ir kaip skaudėtų.
 Na, akivaizdu. Aš neinu. Aš stengiuosi bėgti. Ir labai tikiuosi, kad tai teisingas sprendimas.
 Teisingas ar neteisingas... Kito kelio vis tiek nėra.

juokinga, nes dar nė velnio nepalengvėjo. Aš pykstu ant savęs, pykstu kiekvieną rytą-dieną-vakarą. Naktį. Kai stengiuosi kuo anksčiau užmigti, kad netektų susidurti su savo šešėliais, kurie besitraukdami į gniužulus virsta pulsuojančiais skauduliukais. Ar man taip reikia, klausiu savęs. Ar tau taip reikia, klausia manęs kiti. Kankintis, atsigauti, vėl kantintis. Nežinau. Gal taip jau yra ir nieko negaliu padaryti. Negaliu paleisti.
 Dabar kalbu, ir nieko nepasakau. Taip ir gyvenu šiom birželio dienom - bėgiodama rytais, valgydama greipfrutus, kvėpuodama, ieškodama, kažko laukianti, o iš tiesų - visiškai pasimetusi savyje, visiškai pasimetusi žmonėse. Nebežinau, kas yra ir kaip vyksta pasaulis. Kiekvienas atrodo toks svetimas, toks tolimas. Išduodantis bet kuo. Plaukų sruoga, šypsena.
 Dar vis galvoju, kas atsitiko. Kas atsitiko, kad baigėsi šitaip. Savo galvoje vadinu jį beširdžiu, tada - žmogumi, kurio labiausiai trūksta, dar - pamesta saga, jausmu. Savimi. Kaip aš savęs pasiilgau tokios, kokia būdavau tada. Jokio šalto žvilgsnio, nepasitikėjimo. Tik jauduliukai, lakstantys kūnu. Tik problemos, kurios visuomet atrodė išsprendžiamos.
 Aš vis dar laukiu. Laukiu, kol iš dangaus nukris koks kosminis laivas, viskas pasikeis, kol vieną rytą pabudusi nebegalvosiu. Vis laukiu, o birželio dienos tik bėga skaičiuodamos savo vasaras, bet -- bet man tai atrodo lėta, lėta ir nuobodu. Ir negaliu sakyti, jog esu paskendusi depresijoj - ne, po rytinio bėgiojimo gulėdama terasoj ir bandydama kvėpuoti šiandien savyje atradau kokias dvi sekundes laimės. Kai niekas nerūpėjo. Bet tai tik greitai plakanti širdis, ir tai praeina. Per dvi sekundes.
  Prisiminiau vieną paskutinių mūsų pokalbių. Kaip jis bandė man išaiškinti, kad žmones veikia žodžiai, tuštuma, viskas veikia žmones. Ir kad žmones gali veikti viskas, išskyrus jie patys. Nežinau, tuomet nesuvokiau, ką jis nori pasakyti. Dabar atrodo, gal ir suprantu. Kiekvienas mūsų esam drobė, ant kurios piešiama. Drobė, ištiesta tarp medžių ir pati negalinti apsiginti. Dabar man atrodo, jog jis norėjo pasakyti, kad jis negalėjo nieko pakeisti. Taip įvyko ir tiek. Jei iš tiesų šitaip - turėčiau jam atleisti. Turėčiau atleisti, ir pamiršti. Bet kodėl, kodėl - kirba klausimas mano galvoj - jis net nepabandė man to paaiškinti, ar parodyti, jog jam vis tiek rūpi, kas vyksta su manimi?
 Aš per daug egoistiška. Tikriausiai per daug.
 Labai sunku gyventi, kai nežinai, kas esi. Kai nežinai, kur tavo paties ribos. Tada ir kiti gali jas peržengti. Nekliudomi.

Et. aš-esu-šešėlis. ir man vis dar skauda.

sugrįžk iš vasaros nakties
iš balto pievų rūko
sugrįžk iš mano atminties
iš seno atviruko

prakeikiu

Jaučiuosi pažeminta. Jaučiuosi pažeminta, pamiršta. Jaučiuosi žmogumi.
 Aš neturėčiau daug apie tai kalbėti, nes geriausia tokias akimirkas gyvenime tiesiog užmiršti ir leisti joms praeiti, bet galvoj kažkodėl skamba - tęskis tęskis naktie,tavo sniegas byrės už uralo ir tai jau tampa simboliška. Juk puikiai prisimenu, kaip jaučiausi, kai tos dainos klausiau prieš kelias vasaras. Kokia buvau sutrupėjusi, kaip man skaudėjo ir kaip ji kiekvienu akordu mane traukė iš tos šaltos šaltos duobės, į kurią vis lydi jausmai.
 Visuomet drebėdavau, kai pas jį važiuodavau. Visuomet jaudindavausi, ir jis buvo pirmas žmogus, kurį bučiuodama virpėjau iki pirštų galiukų. Man visada buvo svarbu, visad buvo ypatinga - visos kelionės, visi važiavimai, laiškai, palinkėjimai ir susirašinėjimai. Pokalbiai telefonu. Bet po šiandien, po šio mėnesio, po visko, ką išjaučiau, išgrojau, ir, deja, gailiuosi, neišrašiau, nes neturėjau jėgų - aš pasiruošusi tai pabaigti.
 Keista, bet dabar neverkiu. Galbūt todėl, kad jau išverkiau visas ašaras, kiek turėjau. Galbūt todėl, kad niekada gyvenime nesijaučiau tokia pažeminta, tokia bevertė, tokia... Susipainiojusi ir palikta. Galbūt todėl, kad ta mokykla, ta vieta ir tie žmonės jau įrėžė į mano vidų tokius randus, kokių ašarom nesušvelninsi.
 Aš nuoširdžiai tikiu, kad jei man teks ten lankytis, tai tik su rimta priežastimi.
 Aš nuoširdžiai tikiu, kad daugiau jo nepamatysiu, o kada nors sutiksiu tokį žmogų, kuris, man papasakojus visą istoriją, norės jam trenkti.
 Ir aš dar tikiu, kad rasiu nusiraminimą. Jei ne savyje, ne drauguose, tai bent literatūroj, muzikoj, ar bet kurioj srity, prie kurios jis nebuvo priėjęs kartu su manimi.
 Man labai skauda, ir aš mirštu viduje. Mirštu, bet tas kraujo skonis man padės atsistoti.

 Viskas.privalo.būti.gerai.