00.00. drąsos ir ištvermės pačiai sau. drąsos ir ištvermės.
ir nebaimės, nebaimės tūkstantį kartų

she lives the poetry she cannot write

ir nėr geresnio blogo nei tas, kuriam gali daryt bet ką. kad ir idiotiškai kelti savo nuotrauką

sau ir tau

***
šitas sniegas yra netikras
kuris nudegino tavo akis
ir mėnulis
nepanašus į romantikų
ir mano žodžiai
kurių neištariau
yra skaudūs
ir mūsų meilė
tėra nesutramdomi praradimai
miegok mieloji
mano vienintele
mano skaudžiausioji
juk aš koviausi dėl tavęs
kiekvieną dieną kiekvieną sekundę
o dienos trupino
visus mano ginklus
net kūnas
kuris sutrupės
ir mano žodžiai
kurių neištariau
žodžiai iš tuštumos
žodžiai kuriuos atims
ir tave atims
žodžiai beviltiški
mano meile
net tu
esi ne mano
ir tavo siela
kuri glaudėsi prie manęs
šalia miegojo
kvėpavo
kurios nebeliks
kurios nebebus su manim
žinai aš pralošiau
nuo pat gimimo
neturėjau nė vieno šanso
ir visas mano pasaulis
visi kur su manim gyveno
pasaulis kuris yra ne mūsų valioj
aš bijočiau kalbėt su tavim
ir visi šitie eilėraščiai
kuriuos reikia užspjaudyti užmėtyti
visi kurie nesupras
visi kurie nepažįsta tavęs
kuriems mes nerūpim
kurie neturi teisės
skaityt šitų žodžių – – –
Bleizgys, Gintaras. Žiema, ruduo, vasara: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.

dievinu šią savo būseną. ji aplanko labai labai retai, bet kai aplanko, jaučiuosi taip, tarsi būčiau sniego karalienė. Tarsi aš galėčiau valdyti visą save, visą, iki kruopelytės.
 Tokia būsena atsiranda tuomet, kai tave labai įskaudina, ir praeina šiek tiek laiko. Kai pradedi jausti, jog kraujas ima krešėti - lėtai lėtai lėtai. Ir tuomet tavo viduje įsivyrauja tokia nuostabi ramybė. Supratimas, jog negali nieko pakeisti.
 Ši ramybė manyje dabar, greičiausiai, laikina. Tuoj ateisiantis rugsėjis išbarstys mane po pievas, laukus, upes, net tokias erdves, apie kurias net neįtariu esant. Ir tai yra gerai. iš vienos pusės. bet iš kitos, kaip liepia kalbėti - on the other hand, toks yra gyvenimas. Vat būtent šitoks. Kopimas į kalną, viršūnės pasiekimas, remained steadily, o tada staigus kritimas, kai nustoji kvėpuoti, ir gulėjimas ant lygaus kelio, vieškelio. Kol vėl prasideda lipimas į kalną.
 Ir dabar viskas maždaug gerai. Nes žinau, kad galiu pasitikėti savimi, žinau, kad egzistuoja filmai yesman ir le banquier, žinau, kad pasauly daug galimybių ir kad galiu nubėgti 15 km nuo jų, jei panorėsiu.

Rugpjūčio 31 - labai simboliška diena visomis prasmėmis.
 Būtų buvę 4 metai, tiesa, dieve?
 Ką gi.

- - - - - - - su vėju

kai jau labai negerai, žiūriu yesman. ką tik pastebėjau, jog prieš Carlui suprantant, kad jo gyvenimas - š, jis žiūri pjūklą. Čia sutapimas, ar aš vėl kliedžiu?
 Tiesiog labai-skauda-dėl-g

ok. kliedžiu

Aš noriu gyventi Paryžiuje. Bent dieną, bent naktį. Bent savaitgalį metuose. Nematau niekur kitur taip savęs, kaip tose gatvelėse, kur nesvarbus oras, nesvarbu net, kas vyksta aplink - tik ten jautiesi taip esantis, esantis ne veltui. Galintis kažką pakeisti. O galbūt ten pasimiršta žinojimas, jog norisi ką nors keisti?
 Užsidėjau kaukę. Visai naują. Matuojuos ją tik kokią antrą savaitę, bet prilipo kaip tikras veidas. Ji nepalaužiama. Nepalenkiama. Šiek tiek baisu, kad prarasiu save. Bet šiandien M sakė, kad tai nereiškia, jog mano jautrumas išnyks. Jis tik nustumiamas į šoną.
 Ir iš tiesų. Tuomet aš einu, šypsausi gatve. Dar geriau - skleidžiu pasitikėjimą savim. Šarmą, sakė.
Bet ką tai duos? Ką? Matyt, todėl ją ir išbandau, nes dar nežinau ką.

 Kad ir kaip ten bebūtų - savęs praradimas, ar, priešingai, atradimas, - tai vienintelis būdas man išgyventi dabar. Nepalūžti. Ir kiekvieną kartą, kai pasidaro sunkiau, aš atsimenu save tą. Tą, kuri kruvinai verkia naktimis, bėga paskui žmones gatvėmis, tą, kuri jaučiasi mirusi ant suoliuko prie operos ir baleto teatro, tą, kurią visiškai sugniuždė.
 Daugiau taip nebus. Nebent būsiu pati kalta.
 Bet ne dėl mano kaltės - - - daugiau jau ne


Šiek tiek bitch. Žinau. Bet argi aš nebandžiau rinktis kito kelio prieš tai?

pastaruoju metu visą laiką jaučiuosi taip, tarsi tuoj išvemsiu visą savo vidų. Manau, visi kartais taip jaučiasi - prieš egzaminus, svarbius pokalbius, arba prieš pasiperšant. Bet dabar aš taip jaučiuosi nuolat. Jei ne dėl vieno, taip dėl kito. Ir nieko čia blogo. Čia toks gyvenimo etapas. Tokia tekmė
 Liko keturios minutėms šiam įrašui pabaigti. ir aš jau truputį nežinau ką darau. Jau truputį išeinu iš proto. Iš visų jėgų stengiuosi save laikyti, laikyti labai stipriai ir nepaleisti. Vien todėl dabar toks truputį susikaupimo metas. Ir aš daug tylesnė. Daug rimtesnė.
 Galbūt šitaip man pavyks labiau klausytis, ką sako pasaulis.
 Et, et, et

laikykit kas nors už rankos

aš tapau blogu žmogum, aš tapau labai blogu žmogum
viskas, dėl ko man skaudėjo, viskas, dėl ko kruvinai verkiau naktimis - aš tai paverčiau savo stiprybe, ir dabar tai atsipindi mano žvilgsny. geste. sakiny. visur.
 bet aš tapau blogu žmogum. tokia yra kaina, nieko nepadarysi.

nežinau, kiek ilgai sugebėsiu laikyti akis pakeltas. nežinau, kiek ilgai sugebėsiu su tavimi beveik visiškai nekalbėti, sakydama tik - taip, galbūt, ne, nežinau.
nežinau, kiek man visa tai kainuos.

einu, nežinau, į kur nueisiu.
bet šį kartą, rodos, supratau, kad likti čia tikrai nenoriu.
ir nebeprivalau.

Keista ir ironiška - nekalbu apie esminius savo gyvenimo dalykus, bet vis kažką niurnu apie tai, kas neturi jokios reikšmės.
 Pavyzdžiui, kad pusę nakties kalbėjomės apie tai, kokiam name norėtumėm gyventi, ir paaiškėjo, kad visi mūsų norai ir idealai sutampa. Net gyvūnus, sakė, vienodus augintumėm. Tai truputį skaudu ir truputį graužia, nes net nutarus, kad gyvensim kartu, abu suprantam, kad to niekada nebus.

Ir kas čia per fokusai? "Draugai"?
ne jau gi

čia bandymas patikėti svajonėmis arba pilnavertiškumo jausmu.
 Jau labai greitai aš iš čia pabėgsiu

pykstu, bet myliu labiau

Neteisk svetimos praeities, kai nežinai savosios ateities


jaučiuosi kaip kaskadininkė, einanti per niagaros krioklį. bandau laikyti balansą, bet rankos vis svyruoja. į vieną, į kitą pusę. Galų gale pati save užburiu tuo svyravimu. Ir tuomet pamirštu, kad tai ėjimas per niagaros krioklį.pamirštu, kad galima būtų saugiai stovėti ant žemės. galima būtų net nerizikuoti savo gyvybe ir galimybe nukristi. bet. ką-jau-čia

 ką jaučia?

jaučia, kad nėra protinga, kad tuoj pasiduos, kad viskas blogai, kad per daug moteriškų interpretacijų ir intuicijų, per daug vilties neįmanomuose dalykuose, per didelis nakties ir dienos skirtumas
jaučia, kaip užsiblokuoja iš vidaus, kaip pamažu pamiršta tą užsiblokavimą, jaučia, kaip stengiasi kvėpuoti, išnerti į paviršių, net jei prie kojų pririšti sunkūs akmenys, tempiantys į dugną
kartais jaučia, kaip skruzdė ropoja oda ar ant nosies nutūpia bitė


- - - - - jaučia, kaip sunku paleisti naktį, kuri nėra išnaudota
 jaučia, kaip paleis, nes visada paleidžia


et. nėra kam pasakyti, nėra kaip išsiduoti
bet labai labai norėčiau, net jei tektų klykti

teka vanduo už sienos ir teka vanduo už lango
tai mane laiko pasauly tai mane laiko už rankos

rugpjūčio pirma diena. penktadienis.
rugpjūčio antra diena. šeštadienis.
rugpjūčio trečia diena. sekmadienis.


 viskas pasikeitė. viskas.